Salamno mšis, graikų–persų karų (500–449 pr. Kr.) jūrų mūšis. Vyko 480 pr. Kr. rugsėjo pabaigoje prie Salamino salos (Egėjo jūros Sarono įlankoje, tarp Atikos ir Megaridės).
Pajėgos
Salamino mūšis buvo lemiamas graikų koalicinių pajėgų (apie 310 laivų, 2/3 jų priklausė Atėnams) ir Persijos laivyno (apie 1200 laivų) jūrų mūšis per Persijos karaliaus Kserkso I karinę kampaniją. Graikų pajėgų vyriausiasis vadas buvo spartietis Euribiadas, bet pagrindiniu karvedžiu pagal graikų tradiciją (Herodotas, Tukididas, Diodoras Sicilietis, Plutarchas ir kiti) laikomas Atėnų strategas Temistoklis.
Pasirengimas mūšiui
Persams Termopilų mūšyje (480 pr. Kr.) įveikus Termopilų perėjos gynybą graikų laivynas, stovėjęs prie Artemisijo, pasitraukė prie Salamino. Siaura ir uolėta Sarono įlanka dideliems ir nemanevringiems persų laivams buvo labai nepatogi kovai vieta, todėl Kserksas I, užėmęs Atėnus, kelias savaites delsė pradėti kautynes tikėdamasis, kad graikai, pabūgę nelygaus jėgų santykio ar pritrūkę maisto atsargų, pasitrauks arba jam pavyks išvilioti graikų laivus į atvirą jūrą ir ten susikauti. Jis svarstė apie galimybę nutiesti tiltus į Salamino salą, kur buvo evakuota dalis Atėnų gyventojų bei įrengta graikų karinė bazė, ir nugalėti graikus lemiamame sausumos mūšyje. Siekdamas suskaldyti graikų vienybę Kserksas I dalį savo sausumos kariuomenės pasiuntė į Istmą, taip atskleisdamas savo ketinimus užimti Peloponesą.
Graikai labai rimtai svarstė galimybę pasitraukti. Temistoklio netradiciniai veiksmai (neva jis slapta naktį nusiuntė pasiuntinį pas Kserksą I, patarė blokuoti įlanką, kad iš jos neišplauktų sąjungininkų laivai, ir pradėti mūšį: pergalę būsią labai lengva iškovoti, nes graikai esą demoralizuoti ir nevieningi) privertė Peloponeso polių pajėgas likti prie Salamino ir paskatino Kserksą I kautis Sarono įlankoje. Kserkso I įsakymu Salamino sąsiauris buvo blokuotas. Apie tai graikams pranešė naktį laivu į Salaminą prasmukęs Aristidas ir iš priešų perbėgusi teniečių triera.
Mūšio eiga
Ankstų mūšio dienos rytą Kserksas I, įsirengęs vadavietę ant Aigalėjo kalno (Atika), pamatė graikų trieras plaukiant į šiaurę ir įsakė savo laivynui pulti. Graikams pavyko įvilioti persus į siaurą įlankos ruožą, kur persų laivai neturėjo vietos manevruoti ir daužėsi vienas į kitą. Graikų laivams vadovavo Temistoklis. Lemiamam puolimui jis pasirinko tą paros laiką (apie 9 valandą ryto), kai ima pūsti pietų vėjas ir įlankoje prasideda smarkus bangavimas; jis vertė persų laivus ant šono ir kreipė nuo kurso, todėl graikai sėkmingai juos puldinėjo naudodami taranus. Tarp persų kilo sumaištis, jie pradėjo chaotiškai trauktis padarydami sau dar daugiau žalos, daugelis jų laivų užplaukė ant rifų. Aristido vadovaujama kariuomenė tuo metu nugalėjo mažoje Psitalėjos saloje (Sarono įlankoje, tarp Salamino ir žemyno) dislokuotus persų pėstininkus; tai buvo pirmoji per Kserkso I kampaniją graikų sausumoje pasiekta pergalė.
Salamino mūšio planas (graviūra, 1798, dailininkas Barthélemy)
Nuostoliai ir reikšmė
Daug persų laivų, mažiausiai 300, ir dalis kariuomenės buvo prarasta (labai daug persų nuskendo, nes nemokėjo plaukti, tie, kurie pasiekė sausumą, buvo krante išžudyti graikų pėstininkų). Išsigelbėję persų laivai nuplaukė į savo bazę (Atėnų Falero uostą), naktį Kserksas I išplaukė į Helespontą Graikijoje palikęs pėstininkų kariuomenę, vadovaujamą Mardonijo.
Salamino mūšis ir vėliau įvykęs Platajų mūšis buvo svarbus graikų ir persų karo persilaužimo momentas, kuris lėmė graikų koalicijos pergalę kare su Persijos imperija.
879