Sãlijai (vok. Salier), vidurinių amžių Vokietijos kilmingųjų ir karalių, Šventosios Romos imperijos imperatorių dinastija. Dinastijos vardas greičiausiai sietinas su frankų salijų gentimi; anksčiausiai minimas 12 a. pirmos pusės istorijos šaltiniuose. Giminė kildinama iš frankų kilmingųjų Gvidonidų (kitaip Lambertinai, Vidonidai), 9 a. valdžiusių Spoleto kunigaikštystę, per santuokas susigiminiavusių su Karolingais.
Giminės protėvis, Wormso ir kitų Frankonijos žemių kunigaikštis Werneris, manoma, buvo vedęs Konradinų dinastijos Vokietijos karaliaus Konrado I seserį. Saksų dinastijos Vokietijos karaliui Otonui I 939 nuslopinus Konradinų sukilimą ir panaikinus jų įtaką Wernerio sūnus Konradas Raudonasis tapo Otono I rėmėju ir sąjungininku Frankonijoje. 944 (ar 945) jam atiduota valdyti Lotaringija, o 947 jis vedė karaliaus dukterį Luidgard (Liutgard). 953 (ar 954) Konradas Raudonasis dalyvavo sukilime prieš uošvį ir Lotaringiją prarado; 955 žuvo Lechfeldo mūšyje su vengrais (palaidotas Wormso katedroje). Konrado Raudonojo sūnus Otonas Vormsietis, nuo mažens artimas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi tapusiam seneliui, po tėvo mirties 956–973 užvaldė beveik visas žemes tarp Reino ir Neckaro upių.
Salijų valdovų sarkofagai Speyerio katedros kriptoje
Konrado Raudonojo sarkofagas (kairėje) Wormso katedros kriptoje
Otono I sūnus ir sosto paveldėtojas Otonas II, nerimaudamas dėl valdų ir galios koncentracijos sūnėno rankose, 978 paskyrė jį tolimos Karintijos kunigaikštystės (dabar pietų Austrija ir šiaurės Slovėnija) ir Veronos markos valdytoju. 985 Otonas Vormsietis buvo priverstas atsisakyti tų pareigų, bet išsaugojo kunigaikščio titulą (pirmasis Vokietijos kunigaikštis, nevaldęs kunigaikštystės). 1002 mirus pusbroliui, Šventosios Romos imperijos imperatoriui Otonui III, Otonas Vormsietis atsisakė pretenzijų į sostą ir sudaręs susitarimą su kitu kandidatu Henriku Bavaru (Henrikas II Šventasis) atgavo Karintijos kunigaikštystę (valdė iki mirties 1004).
1004–11 Karintijos kunigaikštis buvo Otono Vormsiečio sūnus Konradas, vėliau šio sūnus Konradas Jaunesnysis. Otono Vormsiečio jaunesnysis sūnus Brunonas 996 tapo pirmuoju vokiečiu Romos popiežiumi (Grigalius V), jauniausiasis Vilhelmas 1028 (ar 1029) – Strasbūro vyskupu. 1024 mirus bevaikiam Henrikui II Šventajam Konradas Jaunesnysis ir jo pusbrolis Konradas Vyresnysis (Otono Vormsiečio vyriausiojo anksti mirusio sūnaus Henriko vienintelis sūnus) tapo pretendentais į Vokietijos karaliaus sostą, 1024 09 04 Konradas Vyresnysis buvo juo išrinktas (Konradas II). Palaužęs įsūnio Švabijos kunigaikščio Ernesto, Konrado Jaunesniojo ir Lombardijos aristokratų pasipriešinimą Konradas II 1426 Milane karūnuotas Italijos karaliumi, o 1427 03 26 Romoje – Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Konrado II pastangomis jo sūnus Henrikas 1028 išrinktas Vokietijos karaliumi (nuo 1046 Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas III).
Konradas II (sėdi soste) ir kiti Salijų dinastijos valdovai (Ekkehardo iš Auros Pasaulio kronikos iliuminacija, 12 a. pradžia; Berlyno valstybinė biblioteka)
Henrikas IV (kairėje) perduoda sūnui Henrikui V karališkąsias regalijas (Ekkehardo iš Auros Pasaulio kronikos iliuminacija, 12 a. pradžia; Berlyno valstybinė biblioteka)
Pirmieji Salijų dinastijos Vokietijos karaliai ir Šventosios Romos imperijos imperatoriai rėmė Bažnyčią ir rėmėsi jos palaikymu. Abipusiai naudinga sąjunga suiro kilus investitūros konfliktui: 1077 Grigalius VII uždraudė pasaulietinę investitūrą. Tais pačiais metais Henriko III sūnus Vokietijos karalius Henrikas IV atmetė pagal kanonų teisę išrinkto Milano arkivyskupo kandidatūrą ir paskyrė savo kandidatą. Grigalius VII du kartus ekskomunikavo Henriką IV, šis 1080 Ravennos arkivyskupą paskelbė popiežiumi (antipopiežius Klemensas III), 1084 užėmė Romą ir buvo vainikuotas imperatoriumi. Henriko IV sūnus Henrikas V (Vokietijos karalius nuo 1099) konflikte parėmė popiežių, 1105 paėmė tėvą į nelaisvę ir privertė atsisakyti sosto. Iki 1111 Henrikas V valdė kartu su Vokietijos kunigaikščiais, vėliau bandė susigrąžinti ankstesnių Salijų karalių autokratinį valdymą, nužygiavęs į Romą karūnuotas imperatoriumi, tačiau 1121 Vokietijos kunigaikščių spaudžiamas turėjo susitaikyti su popiežiumi ir 1122 sudaryti kompromisinį Wormso konkordatą.
Henrikas V buvo vedęs Anglijos karaliaus Henriko I dukterį Matildą, tačiau mirė bevaikis. Vokietijos karaliumi 1138 išrinktas jo sūnėnas, Henriko IV vaikaitis Konradas III, jis pradėjo Štaufenų dinastiją.
1
Salijų dinastijos nekropolis – Konrado II sumanyta ir pradėta statyti kaip didžiausia Vakaruose Speyerio katedra (konsekruota 1061)