salòninė mùzika, 19 a.–20 a. pradžios populiariosios muzikos rūšis – pramoginio pobūdžio vokaliniai instrumentiniai arba instrumentiniai kūriniai (dažniausiai fortepijonui), skirti buitiniam muzikavimui arba efektingiems muzikantų pasirodymams aristokratų ir turtingų miestiečių salonuose.
Saloninės muzikos bruožai, žanrai
Saloninei muzikai būdinga romantinė jausminga melodika, sentimentali harmonija, efektingas virtuoziškumas ir bravūra. Vokalinių kūrinių tekstai dažnai banalūs, skurdūs. Kūriniuose ryškus nekūrybiškas, nekritiškas sekimas žymių kompozitorių kūriniais, istoriškai pasenusiais muzikos stiliais. Specifiniai saloninės muzikos žanrai – daina, romansas, muzikinis momentas, daina be žodžių, albumo lapelis, etiudas, noktiurnas, barkarolė, įvairių šokių stilizacijos (valsai, polkos, mazurkos, polonezai, fokstrotai, tango ir kita). Itin populiarios buvo parafrazės ir fantazijos fortepijonui žymių operų temomis.
Saloninės muzikos kūrėjai
20 a. pradžioje saloninės muzikos raidą iš dalies nutraukė suklestėjusi kabaretinė šansonetė, estradinė šansona, džiazas, popmuzika ir kitų stilių muzika. 19 a.–20 a. pradžioje saloninę muziką kūrė – S. Thalbergas, J. Fieldas, L. M. Gottschalkas, H. Herzas, I. Moschelesas, B. L. P. Godard’as, J. Schulhoffas, M. Sievekingas, F. Chopinas, F. Lisztas, P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas ir kiti.
Saloninės muzikos kūrėjai Lietuvoje
Lietuvoje 19 a. saloninę muziką kūrė muzikos mėgėjai. Ji buvo atliekama dvareliuose, miestelių inteligentų namuose, pirmuosiuose lietuviškuosiuose vakaruose. Išliko A. Vienažindžio Sudieu, kvietkeli aranžuotė balsui ir fortepijonui, V. Kudirkos šokiai. Saloninės muzikos bruožų turi J. Naujalio, I. Prielgausko, A. Kačanausko, E. Laumenskienės, A. Dirvianskaitės romansai.
L: E. Eggli Probleme der musikalischen Wertästhetik im 19. Jahrhundert: Ein Versuch zur schlechten Musik Winterthur 1965; Studien zur Trivialmusik des 19. Jahrhunderts / Studien zur Musikgeschichte des 19. Jahrhunderts 8 Bde. Regensburg 1967.
1915