salòninis orkèstras, nedidelis instrumentinis ansamblis (apie 10 muzikantų). Jo pagrindą sudaro keletas styginių instrumentų (dažniausiai smuikai) ir fortepijonas. Pagal sudėtį būna Vienos (fortepijonas arba fisharmonija, 2 smuikai, violončelė arba kontrabosas, fleita ir mušamieji instrumentai), Berlyno (fortepijonas arba fisharmonija, 2 smuikai, altas, violončelė, kontrabosas, fleita, klarnetas, kornetas, trombonas ir mušamieji instrumentai) ir Paryžiaus (fortepijonas, smuikas, violončelė arba kontrabosas, fleita arba kornetas ir mušamieji instrumentai). Grieždavo (dažnai be dirigento) aranžuotus akademinės ir populiariosios muzikos kūrinius, akompanuodavo dainininkams, iš pradžių – miestiečių salonuose, vėliau – kabaretuose, restoranuose, per begarsio kino seansus.
Atsirado 19 a., manoma, iš fortepijoninio trio. Išpopuliarėjo Rytų Europoje, ypač Rusijoje. Nuo 20 a. 4 dešimtmečio plintant bigbendams ir mechaninėms garso atkūrimo priemonėms saloninis orkestras tapo nebepopuliarus. Lietuvoje (ir Rusijoje) jis dažniausiai vadintas styginių ansambliu. Buvo paplitęs iki 20 a. vidurio.
1915