Sáltovo-Majãkų kultūrà, dabartinės Ukrainos archeologinė kultūra.
Gyvavo 8–9 a. stepėse tarp Dono ir Azovo jūros. Pavadinta pagal V. Babenkos 1900 kasinėtą Saltovo kapinyną (Volčansko rj., Charkovo sr.) ir A. Miliutino 1906 kasinėtą Majakų kapinyną (ties Divnogorjės kaimu, Voronežo sr.). Aptikta 200 gyvenviečių: neįtvirtintų laikinų, neįtvirtintų nuolatinių, įtvirtintų (6), akmeninių pilių (12), miestų (4). Gyvenvietės buvo statomos ant upių krantų. Neįtvirtintos gyvenvietės 20–300 m ilgio, 300–400 m pločio, įtvirtintos apie 400 × 400 m dydžio. Įtvirtinimus sudarė grioviai, pylimai. Apie 200 × 200 m dydžio pilis supo akmeniniai pylimai, sienos, bokštai. Miestuose, kuriuose galėjo gyventi iki 10 000 žmonių, dažniausiai buvo citadelė (feodalo pilis).
Žmonės gyveno jurtose, pusiau žeminėse (iki 4 × 5 m dydžio ir 0,9 m gylio, kartais su krosnimis), antžeminiuose iki 5 × 8 m dydžio statiniuose (kartais su akmeniniais pamatais) iš molio ir stagarų, su židiniais. Rasta antžeminių ir pusiau žeminių ūkinių pastatų, kvadratinių stulpinės konstrukcijos šventviečių su aukojimų duobėmis. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste (žirgai, kiaulės, avys, galvijai), metalo apdirbimu, juvelyrika. Naudodami žiedžiamąjį ratą iš molio gamino puodus (būdingi puodai su prilipintomis auselėmis), katilus, ąsočius, puodelius, taures, indus (pitas).
Mirusieji laidoti nedeginti į katakombas panašiuose kapuose. Apie 70% kapų – kolektyviai (dažniausiai palaidoti 2 žmonės), t. p. aptikta ankapinių paminklų (kenotafas). Šie palaidojimai priskiriami alanų gentims. Su bulgarų gentimis siejamas nedegintų mirusiųjų laidojimas duobėse. Rasti sudegintų mirusiųjų kapai siejami su tiurkų kalbas vartojusiais žmonėmis. Chazarų kaganato valdomus Saltovo‑Majakų kultūros gyventojus 10 a. išvarė pečenegų gentys.
L: S. Pletneva Ot kočevij k gorodam. Saltovo‑majackaja kul’tura Moskva 1967.