šaltỹšius (vok. Schultheiss), šùlcas, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos feodalinio laikotarpio kaimų pagal vokišką teisę steigėjas ir jų, vėliau dvarų valstiečių administratorius. Paveldima pareigybė klostėsi 13 a. viduryje–14 a., Prūsą valdant Vokiečių ordinui. Galėjo būti bajoras, miestietis, valstietis. Vadovavo valstiečių savivaldai ir teismui. Iš laisvųjų žmonių ir baudžiauninkų rinkdavo činšą, matuodavo žemes, organizuodavo bajorų, miestiečių ir valstiečių šaukimus į karo tarnybą. Gaudavo 1/6 surinkto činšo, 1/3 baudų ir 2–3 valakus žemės.
14–15 a. šaltyšiai buvo itin įtakingi pareigūnai. 16–17 a. įsigalėjus baudžiavai, administravo Prūsijos kunigaikščio dvarų valstiečius. Vokiškosios teisės pagrindu šaltyšių administruojamuose dvaruose formavosi prekybos centrai, juose kauptos prekės eksportui. Ekonomine ir socialine padėtimi šulcai konkuravo su vidutiniaisiais bajorais.