Salvadòro dail
Ikikolonijinio laikotarpio dailė
Dabartinėje Salvadoro teritorijoje iki 16 a. klestėjusios indėnų kultūros (pipiliai, nahujai, majai) paliko įvairių laikotarpių savitų dailės dirbinių; archeologinių radinių vis dar iškasama buvusių gyvenviečių Tazumalyje (Santa Anos departamentas), San Andrése, Joya de Ceréne (La Libertado departamentas; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993) griuvėsiuose. Salvadoro vakaruose gyvenusių indėnų kultūrų raidai darė įtaką Pietų Meksikos, Gvatemalos ir Hondūro menas. Išliko dievų, jaguarų figūrų, stelų su reljefais, uolų piešinių, petroglifų. Pietų indėnų menas buvo susijęs su Nikaragvos ir Kosta Rikos daile (rasta keramikos, žadeito dirbinių).
Kolonijinio laikotarpio dailė
Kolonijinio laikotarpio dailėje (nuo 16 a. 3 dešimtmečio vidurio) įsivyravo religinis menas; ryšku ispanų kultūros įtaka. Statyta daug bažnyčių, joms dekoruoti reikėjo daug religinės tematikos kūrinių. Didžioji jų dalis buvo importuojama iš Gvatemalos, Meksikos ir Peru; išliko Sonsonatės bažnyčios Q. Cataño (1550–1622) ir A. Rodaso 1582 sukurti altoriniai paveikslai. Pirmieji dailininkai ir dailės mokytojai buvo daugiausia vienuoliai, vietos amatininkai, kurie kūrė eklektiškus, naiviojo meno kūrinius. Vyravo medinė skulptūra. Senieji indėnų (raižybos, drožybos) įgūdžiai susipynė su ispanų dailės tradicijomis. Vietiniai gyventojai panašius į įvežtinius kūrinius pagal savo technologiją ir tradicinę ornamentiką gamino iš kaulų, kedro, raudonmedžio. Skulptūroms būdinga supaprastinta forma, Vakarų Europos baroko ir stiliaus atkartojimas. Išsirutuliojo ir vietinis baroko stilius; vienas žymesnių dailininkų – S. A. García (m. 1807), sukūręs skulptūrą Pasaulio gelbėtojas (1777) Išganytojo katedrai San Salvadore.
19 amžiaus antros pusės–20 amžiaus pirmos pusės dailė
M. O. Villacorta. Jiboa slėnis (aliejus, 1925, Salvadoro dailės muziejus San Salvadore)
Nepriklausomybės laikais orientuotasi į Vakarų Europos dailės tendencijas. Jas plėtojo Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje dailės studijas baigę menininkai – P. A. Espinoza (1899–1939), M. O. Villacorta (1887–1963), C. A. Imery (1879–1949), 1912 San Salvadore įkūręs Nacionalinę grafikos mokyklą (nuo 1968 Nacionalinis menų centras). Impresionistinių peizažų nutapė M. O. Villacorta. Tapyboje reiškėsi romantizmas ir kostumbrizmas, pradėti plėtoti siužetai su vietiniais tipažais. Indėnų buitį, papročius vaizdavo S. E. Salazaras Arrué (dar vadintas Salarrué, 1899–1975), peizažų ir portretų nutapė L. A. Cáceresas (1908–52), J. Mejía Videsas (1903–93; tapymo iš natūros gamtoje pradininkas). 3 dešimtmetyje keltos nacionalinio meno idėjos, Salvadoro dailei įtakos turėjo Meksikos sienų tapybos mokykla. Modernizmo raidą šalyje skatino 1936 ispanų dailininko V. Lechos (1894–1976) įkurta tapybos akademija (nuo 1968 Nacionalinis menų centras). Žymesni šią akademiją baigę dailininkai: N. Canjura (1922–70), J. Díaz (1917–99), R. E. Reyesas (1918–97) ir R. M. Valenzuela (1924–2004).
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
20 a. 6–8 dešimtmečio tapybai būdinga ekspresionizmo (J. Díaz, A. Solísas, g. 1940, H. Hernándezas, g. 1953), kubizmo (L. Á. Salinasas), abstrakčiosios dailės (R. M. Valenzuela) bruožai. Subtilių akvarelių nuliejo E. Aberle (1920–74). Vienas žymiausių 20 a. Salvadoro skulptorių – V. Estrada (1902–84), kūręs realistinių bruožų skulptūrą, idealizuotus paminklus. Nuo 1964 Salvadoro skulptoriams ir dailininkams (M. Jiménezui Lariosui, g. 1949, O. Muñozui, C. Velisui ir kitiems) įtakos turėjo ispanų skulptoriaus B. Saúlio (1924–80) kūryba. Metalo skulptūras kuriantis R. Martínezas (g. 1929) pripažinimo sulaukė sukūręs Kryžiaus kelio stotis Šv. Rožinio bažnyčiai San Salvadore. Kiti žymesni dailininkai: M. Aguilaras (1919–78), C. Cañasas (g. 1924), B. Cañasas (1933–89), A. G. Ponce (1938–2009), F. Llortas (g. 1949), C. Menéndezas (g. 1954). Primityviąją dailę kuria J. N. Alfaro (g. 1951) ir F. Llortas.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje, nepaisant šalyje vykusių politinių neramumų ir ekonominio nestabilumo, meninis gyvenimas plėtojamas, ryšku stilių, žanrų įvairovė. San Salvadore steigiama privačios galerijos. Greta vyresnės kartos dailininkų iškilo jaunesnieji, kuriantys klasikinio modernizmo ir postmodernizmo principais grįstus paveikslus, grafiką, instaliacijas, fotografiją (N. Nuila, g. 1963, C. Sol, g. 1964, M. Barraza, g. 1967, W. Iraheta, g. 1968, R. Moranas, g. 1972).
E. Salaverría. Sapnas (molis, polichromija, 1996, E. Salaverríjos skulptūros muziejus San Salvadore)
Tradicinė indėnų dailė
Kai kurios indėnų gentys iki šiol išsaugojo ir plėtoja senosios dekoratyvinės dailės tradicijas, pina krepšius, demblius, skrybėles, gamina kaukes, įvairius dirbinius iš vėžlio kiauto ir šiaudų; audinius ir drabužius puošia geometriniais ir stilizuotais augalinių motyvų ornamentais. Įvairove, meniškumu išsiskiria Ilobasco (Cabañaso departamentas) kuriama keramika, La Palmoje – skulptūra iš medžio ir tapyba, San Sebastiane – tekstilė.
Muziejai
Nuo 1883 San Salvadore veikia Nacionalinis dr. Davido J. Guzmáno antropologijos muziejus (MUNA), nuo 2003 – Salvadoro dailės muziejus (MARTE). Nuo 1977 dailės mokoma Dr. José Matíaso Delgado universitete San Salvadore.
2271
Salvadoro kultūra
Salvadoro konstitucinė santvarka
Salvadoro partijos ir profsąjungos