Salvadòro istòrija
Ikikolonijiniai laikai
1–7 a. dabartinio teritorijoje gyveno majai, vėliau apsigyveno naua gentys, kalbančios utoactekų šeimai priklausančia kalba. Veikiant majų civilizacijai, vėliau – toltekų kultūrai susiformavo savita pipilių kultūra ir Cuzcatláno miestas‑valstybė. Cuzcatlánas (įkurtas apie 1056) valdė kelių smulkesnių miestų (Izalco, Apanecos, Ahuachapáno, Ixtepetlio, Guacotechlio, Tehuacáno ir kitų) federaciją. Jos centre buvo valdovas, tituluojamas Tagatécu ar Tatoni. Valstybės gyventojai buvo skirstomi į kastas (aukštuomenė, prekybininkai, amatininkai, prastuomenė, vergai), kaip teigia ispanų šaltiniai, turėjo hieroglifų raštą.
majų piramidė Tazumalyje (3–10 a.)
Kolonijiniai laikai
16 a. 3 dešimtmečio viduryje Centrinę Ameriką nukariavo P. de Alvarado, H. Cortéso vadovaujami konkistadorai. Užimto Cuzcatláno miesto vietoje 1525 įkurtas San Salvadoro miestas, pagal jį ir šalis buvo pavadinta Salvadoru. Daug indėnų buvo išnaikinta. 1560–1821 Salvadoras priklausė Gvatemalos generalkapitonijai. Ūkio pagrindą iki 19 a. vidurio sudarė kakavmedžių ir indigažolių auginimas ir eksportas. Nuo 19 a. pradžios stiprėjo kreolų aukštuomenės inicijuota kova dėl nepriklausomybės (vadai J. M. Delgado, M. J. Arce). 1811 sukilimas prieš Ispanijos kolonijinę valdžią buvo numalšintas, 1821 sukilimas buvo sėkmingas – 1821 09 15 Ispanijos kolonijinė valdžia pasirašė Nepriklausomybės aktą. Iki 1823 Salvadoras priklausė A. de Iturbide’s įkurtai Meksikos imperijai. Šiai 1823 žlugus tapo Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų dalimi. 1839 šiai federacijai iširus Salvadoras 1841 01 01 tapo nepriklausoma valstybe.
José Matíasas Delgado pasirašo Centrinės Amerikos nepriklausomybės aktą, 1821 (aliejus, apie 1957–59, dailininkas Luisas Vergara Ahumada, Nacionalinis istorijos muziejus San Salvadore)
Nepriklausomybės laikai
19 a. Salvadoro istorijai būdinga įtempta politinė padėtis. Liberalams ir konservatoriams nesutariant dėl valstybės politinės santvarkos įvykdyta daug valstybės perversmų, bandant atkurti Centrinės Amerikos valstybių federaciją kildavo karinių konfliktų su gretimomis valstybėmis (1844, 1851 ir 1863 su Gvatemala, 1845 – su Hondūru). Nuo 19 a. vidurio ūkio pagrindu tapo nuolat didėjantis kavos eksportas. Užsienio kapitalo lėšomis nutiesta geležinkelių, įrengta uostų. Ūkio klestėjimas buvo naudingas negausiam (keliolikos šeimų) stambiųjų žemės savininkų sluoksniui; dauguma žmonių tebebuvo beturčiai. Spartesnė ūkio plėtra lėmė ir sąlyginį politinį stabilumą. Valdant liberalų vyriausybėms (1871–76 prezidentas buvo C. S. Gonzálezas, 1876–85 – R. Zaldívaras) įvesta visuotinė rinkimų teisė, privalomas pradinis mokymas, apribota Bažnyčios įtaka; 1886 priimta liberali konstitucija.
20 a. pradžioje ekonomikoje vyraujanti oligarchija įsitvirtino ir politinėje valdžioje. Sustiprėjo ekonominis bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). Nuo 3 dešimtmečio, pasikeitus ekonominei konjunktūrai, ypač prasidėjus didžiajai ekonomikos krizei, šalyje stiprėjo socialinė įtampa, kūrėsi kairiosios organizacijos ir profesinės sąjungos, kildavo valstiečių bruzdėjimų. Po karinio perversmo 1931–44 Salvadorą valdė diktatorius generolas M. Hernándezas Martínezas. 1932 01 F. Martí vadovaujamas sukilimas (dalyvavo apie 40 000 valstiečių) buvo numalšintas kariuomenės, griežtai persekiota politinė opozicija. Drauge imtasi priemonių skatinti ūkio plėtotę ir įveikti ekonomikos krizę (bankų reforma, kai kurių įmonių nacionalizacija ir kita). Užsienio politikoje suartėta su Vokietija ir Italija, bet kilus II pasauliniam karui Salvadoras 1941 12 paskelbė šioms valstybėms karą. 1944 M. Hernándezo Martínezo diktatūra buvo nuversta per karinį perversmą, kuriam vadovavo generolas S. Castaneda Castro (prezidentas 1945–48).
Po dar vieno perversmo valdžią perėmė Revoliucinė taryba, kuriai vadovavo Ó. Osorio (prezidentas 1950–56). Ji ėmėsi švietimo, socialinių reformų, priemonių sumažinti nedarbą, plėtojo infrastruktūrą. 1950 konstitucija paskelbė demokratines laisves. 1952 priėmus vadinamąjį demokratijos gynimo įstatymą sustiprėjo represijos prieš politines partijas, profesines sąjungas ir radikalesnių permainų šalininkus. Plėtodamos regioninį bendradarbiavimą, skatindamos apdirbamosios pramonės plėtrą vėlesnės kariškių vyriausybės (1962–67 J. A. Riveros, 1967–72 F. Sánchezo Hermándezo) įveikė kavos kainų mažėjimo sukeltą ūkio nuosmukį. Didelė Salvadoro gyventojų migracija (300 000 žm.) į Hondūrą labai pablogino abiejų valstybių santykius (Salvadoras kaltino Hondūro vyriausybę imigrantų teisių pažeidimu ir persekiojimu) ir sukėlė 1969 07 14–20 vadinamąjį Futbolo karą (prasidėjo Hondūro komandai pralaimėjus salvadoriečiams pasaulio futbolo čempionato atrankiniame etape). Tarpininkaujant Amerikos valstybių organizacijai karas buvo nutrauktas, bet taikos sutartis pasirašyta tik 1980.
7 dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurtis kairuoliški partizaniniai judėjimai. 20 a. 8 dešimtmetyje politinės, ekonominės priežastys ir padėties regione pokyčiai (vadinamoji Sandinistų revoliucija Nikaragvoje, 1979) lėmė socialinį nestabilumą, kuris skatino opoziciją priešintis režimui; kariuomenė ir sukarintos dešiniųjų radikalų grupuotės negailestingai malšino bet kokį pasipriešinimą, buvo ribojama spaudos laisvė. Po 1979 karinio perversmo valdžią perėmė karinė civilinė chunta, kurioje iš pradžių buvo ir svarbiausių opozicinių partijų atstovų.
1980–92 Salvadore vyko pilietinis karas: JAV remiamos vyriausybės ginkluotosios pajėgos kovojo su Farabundo Martí nacionalinio išsivadavimo frontu (įkurtas 1980 susivienijus partizanų grupuotėms), kurį rėmė Kuba ir kitos komunistinės valstybės. Prezidento J. N. Duarte’s (valdė 1984–89, atstovavo krikščionims demokratams) pastangos sudaryti taiką buvo nesėkmingos. Konservatyvus Nacionalistinis respublikonų aljansas (ARENA, įkurtas 1981) laimėjo 1988 parlamento ir 1989 prezidento (A. F. Cristiani Burkardas) rinkimus. Tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms 1992 vyriausybė ir partizanų atstovai sudarė taikos sutartį: Farabundo Martí nacionalinio išsivadavimo frontas įsipareigojo nutraukti kovą ir laikytis konstitucijos, vyriausybė – nepažeidinėti žmogaus teisių ir pertvarkyti kariuomenę; priimta neoliberali ūkio stabilizavimo programa. Per karą žuvo apie 75 000 žmonių (daugiausia civilių).
prezidentas José Napoleónas Duarte per spaudos konferenciją (1982)
1994, 1997, 2006, 2012, 2015, 2018 parlamento rinkimus laimėjo Nacionalistinis respublikonų aljansas, 2000, 2003, 2009 – Farabundo Martí nacionalinio išsivadavimo frontas. 1994–99 Salvadoro prezidentu buvo Armando Calderónas Solis, 1999–2004 – Francisco Floresas Pérezas, 2004–09 – Antonio Saca (visi atstovavo Nacionalistiniam respublikonų aljansui), 2009–14 – Mauricio Funesas, 2014–19 – Salvadoras Sánchezas Cerénas (abu atstovavo Farabundo Martí nacionalinio išsivadavimo frontui).
prezidento Nayibo Bukelės inauguracinė kalba (2019 06 02)
Per 2001 02 vykusius du žemės drebėjimus žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, keli tūkstančiai prarado namus. 21 a. pradžioje Salvadoro ekonomikos padėtis, nepaisant pastangų ją stabilizuoti, yra bloga. Salvadorui būdinga aukštas korupcijos lygis, didžiausias Lotynų Amerikos šalyse nusikalstamumas. 2010 09 vyriausybė paskelbė griežtas priemones kovai su nusikalstamomis grupuotėmis. 2018 09 buvęs Salvadoro prezidentas Antonio Saca nuteistas 10 metų kalėti (iššvaistė 300 000 mln. JAV dolerių valstybės lėšų). 2019 02 prezidento rinkimus laimėjo buvęs San Salvadoro meras Nayibas Bukele (atstovauja dešiniojo centro Didžiajam aljansui už nacionalinę vienybę, įkurtas 2010), žadantis didinti švietimo sistemos finansavimą, kovoti su korupcija ir imtis naujų priemonių vidaus saugumui stiprinti.
Salvadoras yra Jungtinių Tautų (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijos (nuo 1948), Centrinės Amerikos bendrosios rinkos (nuo 1960), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1995) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1999.
Salvadoro konstitucinė santvarka
Salvadoro partijos ir profesinės sąjungos