salýklas, dirbtinėmis sąlygomis (esant tam tikrai temperatūrai ir drėgniui) sudaiginti kai kurių javų grūdai; pusgaminis, naudojamas spiritui varyti ir alui daryti. Daigintuose grūduose susikaupia aminolitinių, proteolitinių ir kitų fermentų, kurie veikdami augalinės žaliavos krakmolą paverčia jį salyklo cukrumi – maltoze. Be to, salykle susidaro organinių rūgščių – oksalo, citrinų, obuolių, pieno, skruzdžių, acto, propiono. Salyklas daromas iš miežių, rugių, avižų, sorų. Grūdai išmirkomi iki 42–46 % drėgnio. Daiginama specialiuose įrenginiuose – salyklidėse. Darant salyklą spiritui gaminti (vadinamąjį žaliąjį salyklą) grūdai daiginami 7–12 parų maišant, palaistant ir pamažu žeminant grūdų temperatūrą nuo 24 °C iki 14 °C; šio salyklo drėgnis 44–46 %. Ruošiant salyklą šviesiam alui daryti mirkyti grūdai (miežiai) daiginami 7 paras žemesnėje nei 18 °C temperatūroje, tamsiam alui – 9 paras 23–25 °C temperatūroje. Salyklidės yra visiškai mechanizuotos, oro parametrai ir technologiniai procesai palaikomi automatizuota sistema. Alaus salyklas džiovinamas iš lėto keliant temperatūrą iki 80 °C (šviesaus alaus salyklas) arba iki 105 °C (tamsaus alaus salyklas). Džiovinant karamelizuojasi angliavandeniai, susidaro melanoidinai (dažomosios ir kvapiosios medžiagos, lemiančios alaus skonį, kvapą, spalvą, putojimą), iš dalies suyra fermentai, koaguliuoja baltymai. Išdžiovintas alaus salyklas (iki 2–3,5 % drėgnio) valomas (pašalinami daigeliai, dulkės), poliruojamas, dar 3–4 savaites brandinamas. Alaus salyklo dedama ir į duonos gaminius.
Lietuvoje
Kalnapilio alaus daryklos darbininkai maišo salyklą (1938, fotografas J. Žitkus; Panevėžio kraštotyros muziejus)
Duomenų apie daromą salyklą dvarų inventoriuose yra nuo 16 amžiaus. Salyklas buvo daromas iš miežių, kviečių, kartais iš miežių ir avižų. Dvaruose ėmė rastis valstiečių salyklininkų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose 16–18 a. veikė salyklininkų cechų. 19 a.–20 a. pradžioje kaime salyklas dažniausiai buvo daromas iš šešiaeilių (rečiau iš dvieilių) miežių. Grūdai 2–3 dienas būdavo mirkomi vandenyje, paskui paberiami šiltoje patalpoje jaujoje, pirtyje, ant trobos aukšto įrengtoje džiovykloje, vadinamoje lovoje, salymėje (2–3 m ilgio vieno rąsto rentinys, sandariu lentų grindiniu, su rentiniu aptaisyta skyle viduryje šilumai iš apačios eiti) arba prieš saulę, apklojami drėgnu audeklu ir apie savaitę daiginami. Išdžiovintų grūdų daigai būdavo nutrinami rankomis ir grūdai girnomis rupiai sumalami.