Salýno sutarts, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado von Jungingeno sutartis, sudaryta 1398 10 12 Salyno saloje (Nemune, ties Nevėžio žiotimis). Vytautas, norėdamas netrukdomai veikti Rytuose (1397–98 prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungė Juodosios jūros šiaurinės pakrantės žemių, surengė žygį į Krymą, 1399 įvyko Vorsklos mūšis su mongolais‑totoriais) ir nepripažinti Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lenkijos siuzereniteto, ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio ir pusę Sūduvos (tiesiai nuo Salyno iki Šešupės, toliau per girias palei upes: Šešupę, Netą, Bebrą, Narevą, arba Naurą). Lietuva buvo nustumta nuo Baltijos jūros. Sutarta nevaržoma abiejų pusių prekyba. Vytautas įsipareigojo padėti Vokiečių ordinui užvaldyti Žemaitiją, skleisti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje katalikybę. Ordino Posilgiečio kronikoje (aprašomi įvykiai nuo 1360 iki 1419) rašoma, kad per iškilmingą Prūsijos ir Livonijos valdovų Vytautui ir jo palydai surengtą puotą (vaišės truko savaitę) Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą karaliumi. Sutartimi Vytautas apsidraudė nuo pretendento į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą Švitrigailos, ieškančio Vokiečių ordino paramos. Po Salyno sutarties kryžiuočiai su Vytautu stengėsi išlaikyti draugiškus santykius (pvz., Vytauto žmona Ona 1400 su gausia palyda atliko piligriminę kelionę po Prūsijos šventas vietas). 1399 Vokiečių ordinas surengė žygių į Žemaitiją, išvesdamas daug belaisvių, imdamas įkaitų; statė pilis, kartu žemaičių didžiūnus papirkinėjo dovanomis. Jam 1400 pradžioje padėjo Vytautas. Apie 4000 žemaičių pabėgo į Aukštaitiją. 1401 03 sukilę žemaičiai, padedami Vytauto, nuvertė Vokiečių ordino valdžią (1402 sudegino netgi Klaipėdą). Salyno sutartis nustojo galioti 1409–10.
683
415