samariẽčiai (hebr. šomronim), etninė religinė grupė, susiformavusi 8 a. prieš Kristų senovės Samarijos teritorijoje Šiaurės Izraelio karalystei atskilus nuo Judėjos. Izraelio valstybės teritorijoje yra apie 700 samariečių (daugiausia jų gyvena prie Nabuluso ir Holone; 2011). Samariečiai laikosi Toros pažodinės sampratos, nepripažįsta Sakytinės Toros, Garizimo kalnas laikomas šventu (anot midrašo, jame užkasti Labano stabai). Samariečiai pripažįsta tik Penkiaknygę, atmeta Pranašų ir Raštų knygas, pabrėžia Dievo vienumą, todėl vengia antropomorfinio jo vaizdavimo, tiki Mesijo, kuris atstatys tikrąjį tikėjimą ir sunaikins Ezros sekėjus, atėjimu, neigia mirusiųjų prisikėlimą, sielos nemirtingumą. Žydų neigiamas požiūris į samariečius yra atskleistas Evangelijoje pagal Joną – žydai kaltino Jėzų: Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas? (Jn 8, 48). ST pranašai samariečius vadina neklusniais Dievui, nedorais, garbinančiais stabus (Oz 7,1; Iz 9, 9–12; Ez 23, 4–9; Am 3, 9). Kitur Biblijoje samariečiai vadinami Izraelio likučiais (2 Metr 34, 9). Talmude samariečiai vertinami ir neigiamai, ir teigiamai; pabrėžiama, kad Toros Įstatymų samariečiai laikosi uoliau nei judėjai, bet jų ir samariečių santuoka draudžiama. Samariečių mokyme yra išlikę izraelitų senojo tikėjimo bruožų, bet vėliau jis buvo stipriai paveiktas islamo.
722 prieš Kristų Samariją užkariavo asirai (2 Kar 18, 9), jos gyventojai buvo ištremti į Babiloniją ir Mediją, o vietoj jų apgyvendinti užkariautojai; susimaišius izraelitams, sirams, chaldėjams ir arabams, susiformavo nauja, savito tikėjimo, vienijančio pagonybės ir monoteistinės religijos elementus, etninė grupė samariečiai. Zerubabelis atmetė samariečių prašymą prisidėti prie Pirmosios šventyklos statybos dėl samariečių mišrios religijos (Ezr 4, 3). Samarija tapo prieglobsčiu nepritarusiems Jeruzalės griežtoms religinėms reformoms po Antrosios šventyklos; spėjama, Nehemijo išvytas iš Jeruzalės (Neh 13, 28) Samarijoje buvo apsistojęs vyriausiasis kunigas Menašė, vedęs persų valdytojo dukterį; tai turėjo įtakos samariečių religijai – ji priartėjo prie izraelitų religijos. 332 prieš Kristų valdant Aleksandrui Makedoniečiui Samarija buvo apgyventa sirų ir graikų, todėl dar labiau sustiprėjo samariečių priešiškumas judėjams; šalia Šechemo, ant Garizimo kalno, buvo pastatyta šventykla (sugriauta 110 prieš Kristų). Izraelio karalystę užkariavus romėnams Samarijoje išlikusi Baalo šventykla buvo paskirta Augustui. Po Bar Kochbos sukilimo numalšinimo romėnai, atsidėkodami samariečiams, ant Garizimo kalno vėl pastatė šventyklą. 5 a. persekiodami krikščionis romėnai pradėjo engti ir samariečius, buvo nugriauta jų šventykla. Iki 16 a. samariečių kolonijos gyvavo Damaske, Gazoje, Kaire ir kitur. Jas yra paminėjęs keliautojas Benjaminas iš Tudelos. Samariečiai kalbėjo aramėjų kalbos tarme, vėliau – arabų kalba, aramėjų kalba liko tik liturginė kalba. Susikūrus Izraelio valstybei samariečių literatūra rašoma hebrajų ir arabų kalbomis.
2182