Samãrija (hebr. Šomron, gr. Samareia), senovės miestas Palestinos vidurinėje dalyje, dabartinio Vakarų Kranto teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Nabluso, prie Sabastijos kaimo.
Archeologų teigimu, toje vietoje, ant kalvos, žmonės jau gyveno ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pasak Biblijos, 880 ar 879 pr. Kr. Izraelio karalius Omris šią kalvą už 2 talentus sidabro nupirko iš vietos gyventojo ir ant jos pastatė naują Izraelio sostinę, kurią pavadino Samarija. 722 pr. Kr. po 3 m. apgulties, Samarijos gyventojai už pažadą miesto negriauti pasidavė Asirijos karaliui Sargonui II. Užkariautojai daugumą miesto gyventojų išvarė, o jų vietoje apgyvendino Babilono ir kitų Asirijos miestų išeivių, kurie pamažu susimaišė su čia likusiais gyventojais; susiklostė nauja etninė religinė grupė – samariečiai.
Maždaug 538 pr. Kr. Samariją užkariavo Achaimenidų Persija ir pavertė savo satrapijos (provincijos) Palestinoje administraciniu vienetu, vietininko rezidencija. 332 pr. Kr. per žygį į Rytus Samariją užėmė Aleksandras Makedonietis; miesto gyventojai maištavo, todėl Aleksandras Makedonietis, dalį jų ištrėmęs, jame apgyvendino apie 6000 makedonų kolonistų. Samarija pamažu tapo helenistiniu miestu. 301 pr. Kr. atiteko Egipto valdovams Ptolemajams, 200 pr. Kr. – Seleukidų valstybei. 107 pr. Kr. Samariją užėmė ir sugriovė Judėjos etnarchas (vietininkas) Hirkanas I iš Chasmonėjų dinastijos.
Samarijos teatro liekanos
63 pr. Kr. Samariją, kaip ir visą Palestiną, užkariavo Roma ir prijungė prie Sirijos provincijos. 25 pr. Kr. Judėjos karalius Erodas I Didysis (40–4 pr. Kr.), iš Romos gavęs Samariją valdyti, ją atstatė, išpuošė ir Romos imperatoriaus Augusto garbei pavadino Sebaste (Sebastos – graikiškas augusto titulo atitikmuo). Erodo I Didžiojo laikais miestas tapo vienu svarbiausių antikos kultūros centrų Palestinoje. 1 a. pradėjo plisti krikščionybė. 2 a. miestas smuko. Apie 193–194 imperatorius Septimijus Severas jį pavertė romėnų kolonija; miestas vėl suklestėjo. 4 a. pradžioje tapo vyskupijos centru. 5 a. čia pastatytas vienuolynas. 7 a. pradžioje sugriauta arabų, virto kaimu. Per kryžiaus karus (11 a. pabaiga–13 a.) atstatyta; vėl tapo vyskupijos centru. Išvijus kryžininkus virto nedideliu arabų kaimeliu.
Erodo I Didžiojo rūmų Samarijoje griuvėsiai
1908–10, 1931–33, 1935 Samarijos griuvėsius tyrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos archeologai, kurie patvirtino daugelį Biblijoje apie Samariją pateiktų faktų.
-Sebastė