sámbaris, sámboris, sámbariai, lietuvių valstiečių sudėtinės vaišės. Dažniausi buvo sėjos nuobaigų, pasėlių lankymo, derliaus nuėmimo pabaigtuvių sambariai. Paprotys ypač buvo paplitęs 16–18 amžiuje. M. Strijkovskis, J. Łasickis, M. Pretorijus mini, kad baigę sėją per sambarį valstiečiai darydavo sudėtinį (vadinamąjį sambarinį) alų ir kur nors laukuose, giraitėje arba prie upelio puotaudavo. Sambarį valstiečiai rengdavo ir suvežę javus arba vėliau rudenį pradėję juos kulti: iš įvairių grūdų mišinio vyrai darydavo alų, moterys kepdavo paplotėlių, duonos, ragaišį. Visi dažniausiai susirinkdavo į kurią nors gėlėmis ir vainikais moterų išpuoštą trobą, susinešdavo įvairių vaišių, prašydavo Dievą laiminti visų rūšių grūdus, linksmindavosi ir puotaudavo. 15 amžiaus viduryje J. Długoszas aprašė rudenį miškeliuose rengtus derliaus nuėmimo sambarius. 19 amžiuje apie sambarius rašė S. Daukantas. 18–19 amžiuje buvo paplitę Sekminių sambariai; dvarų inventoriuose ir kituose dokumentuose nurodoma, kiek galima Sekminėms padaryti sambarinio alaus. Su ūkio darbais susijusios sudėtinės vaišės išnyko 20 amžiaus pradžioje. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo rengiami laukų, kaimo kryžiaus šventinimo, mirusiųjų prisiminimo sambariai.
L: B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993.
2271