sámbaris, sámboris, sámbariai, melstùvės, pautiẽnė, piemenų pavasario šventė. Aukštaitijoje sambariai buvo rengiami per Sekmines, Žemaitijoje – per Devintines.
Tą dieną piemenys, karvių ragus apipynę beržų šakelėmis, ant kaklų užmovę tokių šakelių vainikus, kepures apsikaišę gėlėmis arba kitaip pasipuošę, grodami rageliais, lumzdeliais, dainuodami bandą pargindavo anksčiau (dažnai ganydavo iki pietų, kai kur – iki pavakarių). Eidami iš kiemo į kiemą su kibirais, pintinėmis, ąsočiais iš šeimininkų rinkdavo dovanas (daugiausia maisto produktus – kiaušinius, sūrius, lašinius, sviestą, miltus, pieną, duoną, kai kur ir pinigus piemenims muzikantams). Iš surinktų produktų laukuose, miške arba kur namuose keldavo vaišes, į jas kviesdavo kerdžių, kai kur bernus ir šeimininkus. Pagal seną paprotį iš surinktų kiaušinių kepdavo pautienę (kiaušinienę) – svarbiausią sambario valgį, dainuodavo, pūsdavo dūdas, birbynes, naktį šokdavo aplink susikurtą laužą, žaisdavo, sakydavo oracijas, vaidindavo vestuves. Po sambario piemenims leisdavo ilgiau pamiegoti, rytą gyvulius išgindavo suaugusieji, kai kur – merginos.
piemenų žaidimai – kiaulės varymas, dešinėje stovi kerdžius su ragu rankoje (fotografas Stasys Vaitkus, 1938; © Šiaulių Aušros muziejus)
Paprotys išnyko 20 amžiaus pradžioje daugumai kaimų išsiskirsčius į vienkiemius ir nustojus bendrai ganyti gyvulius.
L: B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; P. Dundulienė Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 2002.