sadomoji kariúomenė, kariuomenė, sudaryta iš samdinių. Manoma, 13 a. pr. Kr. pirmą kartą panaudojo Egipto faraonas Ramzis II, vėliau – senovės Persijos, Graikijos valstybių valdovai, nuo 4 a. po Kr. – Romos imperija. Bizantijoje 10–13 a. vikingų gvardija buvo imperatoriaus asmens sargyba ir Bizantijos karinių pajėgų dalis. Nuo 14 a. Europos feodalai ėmė formuoti nuosavas samdomąsias kariuomenes (laikė jas pranašesnėmis už šauktinių kariuomenes). To meto samdomosios kariuomenės ištakomis laikytinos ordonanso kuopos. 14–16 a. Italijos samdomosioms kariuomenėms vadovavo kondotjerai, 16–17 a. Europoje samdyti pėstininkai buvo vadinami landsknechtais. 17–18 a. samdomoji kariuomenė formuota iš Airijos, Šveicarijos, Vokietijos žemių samdinių; tokia kariuomenė galėjo sudaryti iki 1/3 ginkluotųjų pajėgų. 19 a. pradžioje samdomąją kariuomenę pakeitė šauktinių kariuomenė. Nuo 1859 Šveicarijoje piliečiams leidžiama tarnauti tik Vatikano samdomojoje kariuomenėje. Azijoje samdomoji kariuomenė naudota Kinijoje 5–3 a. pr. Kr. (vadinamasis kariaujančių valstybių laikotarpis), 15–18 a. – Japonijoje.
20 a. Europoje samdomoji kariuomenė beveik nebuvo naudojama. Per Kinijos ir Japonijos karus Kinijos pusėje kovėsi dvi Jungtinėse Amerikos Valstijose suformuotos vadinamųjų Amerikiečių savanorių grupės (200 naikintuvų ir 66 lengvieji bombonešiai). 20 a. 7–8 dešimtmetyje Afrikoje samdomoji kariuomenė buvo dažnai naudojama vidaus ir tarpvalstybiniuose konfliktuose. 21 a. pradžioje samdomoji kariuomenė naudojama Didžiojoje Britanijoje (Athollio kalniečių dalinys; įkurtas 1839, apie 100 žm., dalyvauja ceremonijose), Vatikane.
Europoje samdomąją kariuomenę iš pradžių sudarė nedideli raitelių būriai, vėliau – ir pėstininkai, artileristai, laivai su įgulomis. Išduodamas patentą verbuoti samdomąją kariuomenę valdovas nurodydavo kariuomenės dydį ir skiriamas lėšas. Kuopas rinko kapitonai, samdinius verbavo jų padėjėjai. Samdomosios kariuomenės drausmė 11–19 a. priklausė nuo laiku mokamo atlyginimo, aprūpinimo, karo grobio. Samdinys už algą turėjo įsigyti šarvus, ginklų, drabužių, maisto. Atsirado nauja kovos su samdomąja kariuomene taktika: trikdomas aprūpinimas, ypač algos mokėjimas, vengiama tiesioginio mūšio ir priešas priverčiamas sutikti su puolančiojo reikalavimais. 20 a. samdomoji kariuomenė buvo dažnai ideologiškai motyvuota, todėl mažiau priklausoma nuo grobio, iš jos beveik nebuvo dezertyruojama.