sámkhja (skr. apskaičiavimas, skiriamasis apmąstymas), viena iš 6 ortodoksinių (astika) hinduizmo filosofinių mokyklų (daršanų). Samkhjos atstovai yra samkhjajikai. Grindžiama analitiniu ontinių pradų (skr. tattva) išskaičiavimu nuo pirminio substrato iki įvairiopo objektų pasaulio. Mokyklos pradininku laikomas Agnio arba Višnaus įsikūnijimas Kapila (7–6 a. prieš Kristų). Samkhja minima Katha, Šetašvatara upanišadose, Mahabharatoje. Seniausias kanoninis veikalas – Yšvarakrišnos Samkhjakarika (72 posmai, sukurti keturpėdžiu arjos metru, apie 4–5 amžius). Šio traktato svarbiausi komentarai yra Gaudapados Samkhjakarikabhašja, 8–9 a. veikalas Juktydypika, Vačaspačio Mišros Tatvakaumudi (apie 980). Kapilai priskiriamo traktato Samkhjasūtra (15 a.) pagrindiniai komentarai yra Anirudhos Samkhjasūtravritti (15 a.) ir Vidžnanabhikšaus Samkhjapravacanasūtra (16 amžius). 20 a. gyvajai samkhjos tradicijai daug įtakos turėjo bengalų jogas Hariharananda Aranja (1869–1947), kaip atsiskyrėlis 20 m. praleidęs oloje.
Ontologinis samkhjos dualizmas yra pagrįstas satkarjavada (mokymu apie pasekmės buvimą priežastyje) ir parinamavada (mokymu, kad pasekmė yra realus priežasties pokytis). Samkhjajikai postuluoja 2 amžinus, nepriklausomus ir vienas kitam būtinus fundamentalius pradus: purušą (pasyvią grynąją sąmonę, nenusakomą ir nepatiriamą) ir prakritę (nesąmoningą kosmologinės raidos potencinį substratą ir bet kokių esinių pagrindą). Puruša, metaforiškai nusakoma kaip vyriškasis pradas jis, yra pasyvus ragautojas (skr. bhokta) ir liudytojas, o prakritė – kaip moteriškasis ji – ta, kurią ragauja (skr. bhogya). Prakritė yra viena, o purušų, susiskaidžiusių į begalę nekintančių individualių dvasių, daug. Prakritė yra potencinė neišreišktis, kuri susidaro iš visiškos pusiausvyros būklėje esančių 3 gunų (satvos – vaiskumo, radžaso – veiklumo, tamaso – nepaslankumo). Purušos artumas sutrikdo gunų pusiausvyrą ir iš jų priežastinio dinamizmo įv. derinių ir sankaupų išsirutulioja 23 neamžinų tatvų išreikštis, apimanti išorinį fizinį ir vidinį psichologinį pasaulius. Iš nuolatinio prakritės kitimo atsiranda mahatas (didysis) ir jo atitikmuo individe – intelektas (skr. buddhi). Iš mahato atsiranda ahamkara – individualumo pradas. Vyraujant satvai iš ahamkaros randasi protas (manasas) ir jutimo 5 organai (indrijos) – ausys, oda, akys, nosis, liežuvis, per kuriuos veikia gebėjimas klausyti, lytėti, regėti, uosti, justi skonį. Iš ahamkaros satvinio (kartais iš radžasinio) aspekto atsiranda veikimo 5 organai – balsas (kalbos padargai), rankos, kojos, lytiniai organai, išangė, atitinkantys artikuliavimo, manipuliavimo, persikėlimo, mėgavimosi, tuštinimosi funkcijas. Iš ahamkaros tamaso aspekto išsirutulioja 5 subtilūs juslinio turinio modusai (skr. tanmātra) – garsas, lytėjimas, pavidalas, skonis, kvapas, o iš jų – 5 didieji jutiminio suvokimo pradai (mahabhūtos): erdvė, oras (vėjas), ugnis, vanduo, žemė. Šie tarpusavyje susiję pradai sudaro sudėtingą grandinę, kurioje prakritė yra visa ko, išskyrus purušą, priežastis. Mahatas, ahamkara ir tanmatros yra pasekmės vienų pradų ir priežastys kitų, o indrijos ir mahabhūtos yra tik pasekmės. Iš samsaros išsivaduojama, kai puruša, kuris susikeitęs su kognityviniu aparatu (intelektu, ahamkara, manasu) elgiasi kaip veikėjas, liaujasi tapatinęsis su prakritės kuriamuoju tapsmu – kaip šokėja, baigusi pasirodymą, pasitraukia iš scenos, taip prakritė tada nustoja vaidinti purušai ir tapęs laisvas jis pasiekia izoliuotos nuo visa ko vienatvės, arba atsiskyrimo, būseną. Klasikinė samkhja yra neteistinė ir Yšvarą laiko tik ypatinga puruša, niekada nesusijusia su prakrite. Paminėtina ir Bhagavatapuranos teistinė Kapilagytos tradicija. Samkhja turėjo daug įtakos jogos ir vedantos mokykloms, tantrizmui, Puranų kosmologinėms spekuliacijoms, ajurvedos medicinai.
171