samnitai

samntai (lot. Samnites), senovės italikų gentis. Priklausė umbrų‑oskų‑sabelų šakai. Kalbėjo oskų kalba. Iš pradžių gyveno Samnijuje (Apeninų pusiasalio vidurinė dalis piečiau Lacijaus). Svarbiausios gentys: pentrai (Pentri), karacėnai (Caraceni), hirpinai (Hirpini), kaudinai (Caudini). 5 a. pr. Kr. dalis samnitų apsigyveno Apeninų pusiasalio vakaruose ir pietvakariuose, ten susimaišė su auzonais, enotrais ir kitomis gentimis, buvo vadinami kampanais, brutijais, lukanais. 4 a. pr. Kr. samnitai sudarė genčių karinę sąjungą – Samnitų federaciją (svarbiausias miestas – Bovianas). Per tris Samnitų karus (343–290) samnitai kariavo su romėnais ir buvo priversti jiems paklusti. Rėmė Pyro žygį į Italiją (280 pr. Kr.), per antrąjį pūnų karą (218–201 pr. Kr., Pūnų karai) – Hanibalą. 90–88 pr. Kr. dalyvavo Sąjungininkų kare. Per 82–83 pilietinį karą samnitai buvo Marijaus sąjungininkai, 82 pr. Kr. pralaimėjo Sulos vadovaujamiems romėnams; dauguma samnitų Sulos nurodymu buvo išžudyti, kiti parduoti į vergiją; dalis jų romanizavosi.

samnitų kariai (freska, 4 a. pr. Kr., Nacionalinis archeologijos muziejus Neapolyje)