samprotãvimas, viena pagrindinių logikos sąvokų, žyminti loginiais ryšiais susietų teiginių grupę, kurioje vieni teiginiai laikomi suteikiančiais pagrindą kitam teiginiui. Samprotavimą sudarantys teiginiai skirstomi į prielaidas ir išvadą. Kiekvienas samprotavimas paprastai turi vieną ar daugiau prielaidų ir vieną išvadą. Išvada yra gaunama iš prielaidų arba grindžiama jomis. Be prielaidų ir išvados, svarbus samprotavimo komponentas yra logikos taisyklė, kuria pateisinamas išvados gavimas iš prielaidų. Logika tyrinėja formalius ir neformalius samprotavimus ir išvedimo taisyklingumo kriterijus, kurie leistų nustatyti, ar samprotavimo prielaidos suteikia pakankamą pagrindą išvadai. Pagal išvados gavimo iš prielaidų arba jos išvedimo būdą samprotavimai dažniausiai skirstomi į dedukcinius ir nededukcinius. Samprotavimas vadinamas taisyklingu (kartais – pagrįstu) dedukciniu samprotavimu, jei jo prielaidų teisingumas su loginiu būtinumu garantuoja išvados teisingumą: jei samprotavimo prielaidos yra teisingos, jo išvada negali būti klaidinga. Dedukcinio samprotavimo išvada teisinga tiek, kiek teisingos prielaidos, t. y. dedukcinio samprotavimo išvada paveldi jo prielaidų teisingumą. Taisyklingas dedukcinis samprotavimas, kurio prielaidų teisingumas yra žinomas, vadinamas patikimu. Nededukciniais (indukciniais, tikimybiniais, abdukciniais, nemonotoniniais ir panašiai) vadinami samprotavimai, kurių prielaidų teisingumas negarantuoja išvados teisingumo, bet daro ją tikėtiną: visuomet išlieka loginė galimybė, kad išvada bus klaidinga, nors ir visos prielaidos yra teisingos. Nededukciniai samprotavimai yra svarbūs, kai remiamasi hipotetiniais teiginiais, kurių teisingumas nėra įrodytas arba negali būti įrodomas deduktyviai (pavyzdžiui, moksle, medicinoje, teisėje). Kasdieniame mąstyme sunku aptikti patikimų dedukcinių samprotavimų, nes prielaidų teisingumas dažniausiai yra tikėtinas, todėl ir išvados yra tikėtinos. Kasdienius, į tam tikrą formalią kalbą neišverstus samprotavimus, sudėtinga klasifikuoti kaip dedukcinius ar nededukcinius – dedukciniai ir nededukciniai samprotavimo būdai čia reiškiasi vieningai. Struktūriniu aspektu samprotavimai sutampa su įrodymais, t. y. teiginių grupėmis, kuriose vieno teiginio (vadinamo įrodymo teze) teisingumas nustatomas ar grindžiamas kitais teiginiais (vadinamais įrodymo argumentais).
76