samsarà (skr. saṃsāra – srautas, sruvimas), hinduizme, džainizme, budizme ir kitose Pietų Azijos religijose – ribota esatis kaip nuolat besikeičiančių laikinų būvių ir pasaulių srautas, fenomeninis buvimas apskritai, nepaliaujamai besisukantis gimimų ir mirimų ratas, į kurį individą, veikiant neišmonei (avidja), įtraukia karma (gera ar bloga), sukaupta ankstesnių veiksmų ir minčių. Samsara apima įvairius pasaulius (nuo nuožmiausių pragariškų iki aukščiausių dangiškų buveinių), nusakoma kaip ilgas sapnas (svapna), jos pagrindinis bruožas – kančia (duḥkha) ir nelaisvė (skr. amokṣa). Samsaros sampratai įtakos turėjo ankstyvųjų upanišadų mokymas apie protėvių kelią, atvedantį į Mėnulį, iš kur siela grįžta į žemę, ir dievų kelią (skr. devayṛna), vedantį į dausas, iš kurių nebegrįžtama. Išsivaduoti iš samsaros galima tik gimus žmogumi. Išsivadavimas (mokša) pasiekiamas tikruoju žinojimu (džnanamarga, pradžna) suvokiant samsaros iliuziškumą ar, kaip mahajanos krypties budizme, įžvelgiant jos ir nirvanos tapatybę, t. p. asmeninėmis asketinėmis pastangomis ar visišku atsidavimu (skr. prapatti), į kurį atsiliepia gelbstinti Viešpaties malonė.
171