San Juan (San Chuãnas), provincija Argentinos vakaruose prie Čilės sienos.
Plotas 89 651 km2. 772 900 gyventojų (2019). Centras ir didžiausias miestas – San Juanas (512 000 gyventojų aglomeracijoje, 2019); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Caucete (33,3), Villa General San Martínas-Campo Afuera (26,6). San Juano rytinę ir vidurinę dalį užima Andų Pagrindinės Kordiljeros priekalnės, vakarinę dalį – Pagrindinė Kordiljera.
Klimatas subtropinis žemyninis. Vidutinė metinė oro temperatūra 17 °C. Didžiausios upės: Bermejo, Jáchalis, San Juanas. Kasama vario, geležies, alavo, mangano, urano, cinko, molibdeno, sidabro rūdos, boksitai, akmens anglys. Maisto (alyvuogių aliejaus), vyno, chemijos (plastikų), tekstilės, popieriaus, metalo apdirbimo pramonė. Dirbtinai drėkinamuose upių slėniuose auginama vynmedžiai, alyvmedžiai, obelys, miežiai, kukurūzai, daržovės (svogūnai, pomidorai, bulvės). Ekstensyviai veisiama galvijai, avys, lamos. Turizmas. El Leoncito, San Guillermo, Ischigualasto (įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, 2000) nacionaliniai parkai. Per San Juaną eina Córdobos–La Serenos (Čilė) plentas.
Istorija
Iki europiečių atvykimo dabartinio San Juano teritorijoje gyvenusios indėnų gentys buvo priklausomos nuo Inkų imperijos. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje čia įsikūrė ispanai – žemdirbiai, t. p. dominikonai, jėzuitai, atvykę iš Čilės. 1562 įkurtas San Juano miestas (provincijos administracinis centras). Kraštas buvo retai apgyventas, negausūs gyventojai drėkino slėnių žemes, augino vynmedžius ir kitus vaismedžius, prekiavo vynu ir džiovintais vaisiais. Nuo 1767 regionas priklausė La Platos vicekaralystei. 1820 sudaryta San Juano autonominė provincija. Po II pasaulinio karo San Juano ūkio raida buvo itin sparti (be vynmedžių, pradėta auginti alyvmedžius, figmedžius, imbierus ir kita), imta plėtoti daugiausia žemės ūkio produkciją perdirbanti pramonė. 1776, 1944, 1977 San Juaną nuniokojo dideli žemės drebėjimai.