San Luis (San Lùisas), provincija Argentinos vidurinėje dalyje.
Plotas 76 748 km2. 502 000 gyventojų (2019). Centras ir didžiausias miestas – San Luisas (214 200 gyventojų aglomeracijoje, 2019); kitas didesnis miestas – Villa Mercedesas (127 300 gyventojų, 2019). San Luiso pietinę dalį užima Pampos gamtinė sritis, rytinę – Sierra de Córdobos kalnagūbris, šiaurinę – Sierra de San Luiso kalnai (didžiausias aukštis apie 2150 m).
Klimatas subtropinis žemyninis. Vidutinė metinė temperatūra 17 °C. Per metus iškrinta nuo 350–550 mm (pietuose) iki 700 mm (vidurinėje dalyje) kritulių. Didžiausios upės – Salado (Colorado intakas), Desaguadero, Quinto. Sierra de las Quijadaso nacionalinis parkas.Kasama volframo, urano rūda, bazaltas, auksas, gipsas, druska, oniksas, laužiamas granitas. Maisto, tekstilės, chemijos (plastikų), popieriaus pramonė. Dailieji keramikos amatai. Dirbtinai drėkinamose teritorijose auginama javai, sorgai, saulėgrąžos, liucernos, vilnamedžiai, vaismedžiai, vynmedžiai, daržovės. Ekstensyviai veisiama galvijai, avys, ožkos. Per San Luisą eina Buenos Airių–Valparaíso (Čilė) geležinkelis ir plentas; Panamerikos plentas.
Istorija
Ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje provincijos teritorijoje gyveno mičilingiai, kalčiakitai, puelčiai, pehuenčiai ir kitos indėnų gentys. 16 a. pabaigoje–18 a. viduryje krašte siekė įsikurti ispanai, atvykstantys iš Čilės, bet kurti nuolatines gyvenvietes jiems trukdė indėnų puldinėjimai: 1594 įkurta pirmoji gyvenvietė – San Luisas – kelis sykius buvo sugriauta. Nuo 1776 kraštas priklausė La Platos vicekaralystei. 1820 pasiskelbė autonomine provincija, 1855 priimta jos konstitucija. 1875 per provincijos teritoriją nutiestas geležinkelis, prie jo susikūrė nedidelių miestų. 20 a. 4 dešimtmetyje, per Didžiąją depresiją, gyventojų sumažėjo beveik perpus. Nuo 1982, provincijai tapus ypatingojo ekonominio rajono dalimi ir pradėjus intensyviai plėtoti pramonę, gyventojų daugėja.