San Rèmo konfereñcija, Antantės valstybių Aukščiausiosios tarybos pasitarimas, vykęs 1920 04 19–26 San Remo (Italija).
Dalyvavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių vadovai D. Lloydas George’as, A. Millerand’as ir F. S. Nitti, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras G. N. Curzonas. Japonijai atstovavo ambasadorius Keiširo Macui, Jungtinės Amerikos Valstijos atsiuntė stebėtoją. Svarstant klausimus, susijusius su Belgija ir Graikija, dalyvavo šių valstybių atstovai.
San Remo konferencija paskirstė Tautų Sąjungos mandatus valdyti buvusias Osmanų imperijos valdas, priklausančias A grupei (t. y. teritorijos, kurių raidos lygis leistų joms siekti nepriklausomybės): Didžioji Britanija gavo mandatą valdyti Palestiną ir Iraką (su Mosulu), Prancūzija – Siriją ir Libaną; tikslios visų valdų sienos nebuvo nustatytos. Konferencijos nutarimai dėl mandatų vėliau buvo įtraukti į Sèvres’o taikos tekstą; Turkijai šią taiką atmetus, minėtus nutarimus 1922 07 04 patvirtino Tautų Sąjungos Taryba. Iš Vokietijos pareikalauta vykdyti Versalio taikos (1919) karines ir reparacijų sąlygas.
San Remo konferencijos dalyviai (iš kairės): D. Lloydas George’as, G. N. Curzonas, A. Millerand’as ir F. S. Nitti (1920 05 13)
Nutarta atkurti San Remo konferencijos šalių prekybinius santykius su Sovietų Rusija; kaip teigia sovietiniai šaltiniai, slapta susitarta remti Lenkiją jai kariaujant su Sovietų Rusija (Lenkijos–Sovietų Rusijos karas).