San Stefãno taikà, Rusijos ir Turkijos taikos sutartis, baigusi abiejų valstybių 1877–78 karą (Rusijos–Turkijos karai). Pasirašyta 1878 03 03 San Stefano (dabar Yeşilköy, netoli Stambulo). Pagal šią sutartį Turkija pripažino Juodkalnijos (jos teritorija padidėjo daugiau kaip du kartus), Serbijos ir Rumunijos nepriklausomybę. Numatyta įkurti didelę autonominę Bulgarijos kunigaikštystę (jos teritorija apimtų teritoriją nuo Dunojaus iki Egėjo jūros, t. p. beveik visą Makedoniją). Turkija įsipareigojo suteikti autonomiją Bosnijai ir Hercegovinai, reformuoti Kretos, Epyro, Tesalijos valdymą, t. p. sumokėti Rusijai 1,41 mlrd. rublių kontribuciją; dalis šios sumos būtų sumokėta perdavus Rusijai Batumi, Ardahaną, Artviną, Karsą, Oltu, Bajazetą (dabar Doğubeyazıtas) ir Šiaurės Dobrudžą (ji atitektų Rumunijai kaip kompensaciją už Rusijos perimamą Pietų Besarabiją). Juodosios jūros sąsiauriais leista plaukioti visų neutralių valstybių laivams.
San Stefano taikos įgyvendinimas būtų labai sustiprinęs Rusijos įtaką Balkanuose. Vakarų valstybių, pirmiausia Austrijos‑Vengrijos ir Didžiosios Britanijos, pastangomis sušauktas Berlyno kongresas (1878 06–07) pakeitė San Stefano taiką Berlyno traktatu.