sanãcinis režmas, autoritarinė diktatūra, susiformavusi Lenkijoje po J. Piłsudskio 1926 05 12–14 įvykdyto Gegužės perversmo.
Naujasis režimas, paskelbęs valstybės politinio ir ekonominio gyvenimo sanacijos, arba gydymo, šūkį, buvo remiamas dalies socialistų, liaudininkų, t. p. konservatyviosios dvarininkijos. Kitaip nei Lietuvoje po 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo, Lenkijoje išliko, nors ir gerokai suvaržyta, parlamentinė daugiapartinė sistema (Seimas 1926–39 veikė be pertraukų), bet veikti opozicijai buvo trukdoma, neretai pasitelkiant ir neteisines priemones, represijas (Bresto procesas), t. p. ribota spaudos ir susirinkimų laisvė.
Sanacinis režimas rėmėsi pirmiausia Nepartiniu bendradarbiavimo su vyriausybe bloku (veikė 1928–35) – įvairių politinių srovių susivienijimu, kurį siejo J. Piłsudskio autoriteto, valstybės vyravimo visuomenės gyvenime ir stiprios valstybinės valdžios, sutelktos pirmiausia prezidento rankose, pripažinimas. Vėliau svarbiausia režimo remiančia jėga tapo Tautos vienybės stovykla (veikė 1937–39), siekianti įtvirtinti tautos solidarumo principą ir sukurti stiprią valstybę. Nuo pat pradžių, o ypač laikotarpiu po J. Piłsudskio mirties (1935 05 12), sanacinis režimas rėmėsi ir kariuomene.
Savo sukurtoje valdymo sistemoje J. Piłsudskis (nuo 1926 faktinis diktatorius) sau pasiliko išimtinę teisę spręsti užsienio politikos ir gynybos klausimus, vidaus politikos (pirmiausia santykių su Seimu ir opozicija) klausimus sprendė kartu su artimiausiais bendradarbiais (vadinamųjų pulkininkų grupė), administravimo ir ūkio klausimus pavedė spręsti Ministrų Tarybai. Sanacinį režimą įtvirtino manipuliuojant reglamentu 1935 04 patvirtinta Balandžio konstitucija, kuri dar labiau sustiprino prezidento (1926–39 juo buvo I. Mościckis) galias.
Sanacinio režimo užsienio politika buvo formuojama remiantis vadinamųjų dviejų priešų – SSRS ir Vokietijos (didesniu priešu vis dėlto laikyta SSRS) – teorija. Sanacinio režimo vyriausybėms nesugebant įveikti pasaulinės ekonominės krizės (1929–35) padarinių kilo diskusija dėl aktyvios intervencinės ekonominės politikos (sanacija) veiksmingumo. Po J. Piłsudskio mirties pergrupavus sanacijos stovyklos jėgas svarbiausias valstybinės valdžios funkcijas pasidalijo prezidentas I. Mościckis (ūkio politika), ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis inspektorius E. Rydzas‑Śmigły (vidaus reikalai ir gynyba) ir užsienio reikalų ministras J. Beckas (užsienio politika). Balandžio konstitucijos įvesta nauja rinkimų sistema faktiškai atėmė iš politinių partijų galimybę kelti savo kandidatus, dėl to 1935 ir 1938 Seimo rinkimus daugelis rinkėjų boikotavo. Vis dėlto 1938 rinkimai baigėsi sanacinės valdžios pergale.
1939 09 01 nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją ir prasidėjus II pasauliniam karui sanacinis režimas žlugo, bet svarbiausi jo veikėjai išlaikė įtaką Lenkijos emigracinėje vyriausybėje ir jai pavaldžiose struktūrose.