1929–1930 Madisone (Viskonsino valstija) buvo pastatyta tuberkuliozės sanatorija ir bendroji Danės apygardos ligoninė (architektas Edgar Albert Stubenrauch; veikė iki 1966; 1993 buvo įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą)
sanatòrija (lot. sano – gydau), stacionari profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos įstaiga, kurioje gydoma daugiausia gamtinėmis priemonėmis (klimatu, mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu). Būna vaikų (jose kartais veikia bendrojo lavinimo mokyklos) ir suaugusiųjų sanatorijos. Sanatorijose dažniausiai veikia įvairūs specializuoti skyriai ligoniams, sergantiems ta pačia liga (pvz., judėjimo sistemos). Dažnai taikoma dietos terapija, gydomoji kūno kultūra, fizioterapija, kineziterapija, jūros maudyklės, vaistažolių vonios, akupunktūra, elektromiegas, magnetinė terapija, raumenų stimuliavimas elektra, t. p. biblioterapija, meno, muzikos, landšafto, spalvų terapija, choreoterapija, aromaterapija. Ligoniams nustatomas specialus gydymo ir poilsio režimas. Sanatorijos dažniausiai steigiamos kurortuose. Kvėpavimo organų ligas padedančios gydyti sanatorijos steigiamos vasarvietėse, pušynuose ir kitose klimatoterapijai tinkamose vietose. Prie sanatorijos dažniausiai kuriama parko zona.
Pirmąją sanatoriją 1863 Görbersdorfe įkūrė vokiečių gydytojas Hermannas Brehmeris (1826–89). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daug sanatorijų buvo įkurta Šveicarijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jose higienos terapijos ir klimatoterapijos priemonėmis buvo gydomi plaučių tuberkulioze sergantys ligoniai. 1943 išradus streptomiciną, pirmąjį efektyvų vaistą nuo tuberkuliozės, sanatorijų reikšmė sumenko. Nedidelė dalis sanatorijų prisitaikė prie naujų poreikių, pvz., Tambaramo (Indijos Tamil Nadu valstija) sanatorijos specializavosi gydyti užsikrėtusiuosius ŽIV. SSRS sanatorijos buvo naudojamos įvairioms ligoms gydyti gydymą derinant su kompleksiniu poilsiu arba kaip kurortinės poilsio vietos, teikiančios gamtinių priemonių gydymo paslaugas.
1863 Hermannas Brehmeris Görbersdorfe, Vokietijoje (dabar Sokołowsko, Lenkija) įkūrė pirmąją sanatoriją, skirtą tuberkuliozei gydyti
Hermannas Brehmeris – 19 a. vokiečių gydytojas
Sanatorijos Lietuvoje
Pirmosios sanatorijos (karininkų Birštone ir Palangoje, mokytojų Palangoje) įkurtos 1921. Jos veikdavo tik vasaros 3 mėnesius, ligoniai gyvendavo vietos gyventojų butuose, gydydavosi kurortų gydyklose. Birštono sanatorijoje buvo gydomi ligoniai, sergantys reumatu, šlapimtakių ir virškinamojo trakto ligomis, Palangos – įvairiomis tuberkuliozės formomis. Iki 1940 sanatorijos daugiausia priklausė visuomeninėms organizacijoms, draugijoms, privatiems asmenims. SSRS okupavus Lietuvą 1940 privačios sanatorijos nacionalizuotos, buvo steigiamos naujos sanatorijos. Visos sanatorijos veikė ištisus metus. 1986 veikė 27 sanatorijos su 8700 lovų (iš jų – 8 vaikų sanatorijos su 1700 lovų), jose gydėsi apie 114 700 žmonių. Didžiausios sanatorijos (pvz., Druskininkų Eglė, Nemunas) vienu metu priimdavo iki 1000 asmenų. Kelialapiai į sanatorijas buvo duodami nemokamai, už 30 % kainos arba už visą kainą. Daugiausia sanatorijų priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai, dalis – kitoms ministerijoms ar žinyboms. Dar veikė sanatorijos‑profilaktoriumai, kur žmonės po kasdienio darbo ar mokymosi 24–30 d. gyveno ir gydėsi, ir mineralinio vandens gydyklos (Likėnuose, Druskininkuose, Stakliškėse).
Atkūrus nepriklausomybę dauguma sanatorijų privatizuota, pertvarkyta į akcines bendroves, dalis sanatorijų tapo gydymo įstaigų filialais. Sanatorinis lėtinių ligų paūmėjimo, recidyvų gydymas iki 2003 buvo kompensuojamas visiems asmenims, nuo 2011 – tik vaikams iki 7 m., neįgaliems vaikams – iki 18 metų. Kai kuriais atvejais ligonių gydymo išlaidas sanatorijoje apmoka teritorinės ligonių kasos. 2021 veikė apie 30 sanatorijų (dalis vadinama reabilitacijos, SPA centrais), daugiausia Druskininkuose (Eglė, Grand SPA Lietuva, Draugystė, vaikų – Saulutė), Birštone (Tulpė, Versmė), Palangoje (Palangos linas, vaikų – Palangos gintaras).
2534