Sánčas III Didỹsis (Sancho III Garcés) 992 1035, Navaros karalius (apie 1000–35). Pamplonos (vėliau vadinta Navara) karaliaus Garsijos Sančo II sūnus, Ferdinando I Didžiojo tėvas.
Dėl Ispanijos šiaurės vakarinėje dalyje susilpnėjusios musulmonų įtakos turėjo daugiau laisvės politinims manevrams, daugiausia laiko skyrė politinės įtakos plėtrai už savo karalystės ribų: už Leono karaliaus Alfonso V ištekinęs seserį Uraką sugebėjo faktiškai valdyti Leoną ir po Alfonso V mirties. 1016–19 pradėjo kontroliuoti Aragono bei anksčiau Ispanijos markos sudėtyje buvusias Sobrarbės (gyventojų apleista) ir Ribagorzos grafystes. Kai 1029 buvo nužudytas jo svainis Kastilijos grafas, Sančas III Didysis savo sesers vardu ėmė valdyti ir Kastiliją, sūnų Ferdinandą paskyrė jos paveldėtoju. 1032 mirus Gaskonės kunigaikščiui Sančui VI primetė Gaskonei vasalinę priklausomybę.
Didžiausią galią Sančas III Didysis įgijo, kai 1034 nukariavo Leono sostinę ir čia karūnavosi iš naujo, pasiskelbdamas Ispanijos imperatoriumi. Jo vidaus politika reikšminga tuo, kad Pirėnų pusiasalyje jis pritaikė Prancūzijai būdingus feodalinės teisės ir valdymo principus, jo valdymo laikais Ispanijoje įsigalėjo (ypač architektūroje) romaninis stilius, vienuolynų gyvenimą atgaivino Prancūzijos Cluny vienuolyno paskatintos ir Sančo III Didžiojo propaguojamos reformos.
Sančo III Didžiojo sukurta imperija gyvavo trumpai, nes jis pripažino valdų paskirstymo visiems sūnums principą: savo padidėjusias valdas prieš mirtį 1035 padalijo į keturias karalystes, kurios po jo mirties pradėjo tarpusavio karus.