Sanctus (lot. šventas), aklamacija lotyniškų apeigų Mišiose, choro arba bendruomenės giedama prefacijos pabaigoje, prieš Eucharistijos maldą. Nekintamoji Mišių (Missa ordinarium) dalis.
Raida
Sanctus tekstas (Izaijo knyga 6,3 ir Evangelija pagal Matą 21,9) pridėtas prie Eucharistijos maldos 1–5 amžiuje. Iki 8 a. Sanctus kaip dangiškojo šlovinimo atspindį žemėje giedojo visa bendruomenė. Toks atlikimas nunyko tik 12 amžiuje. Sanctus melodijos užrašytos 10 a. rankraščiuose; daug jų sukurta 11–15 amžiuje. Thannabauerio kataloge užrašyta 250 Sanctus melodijų, giesmynui Liber usualis atrinkta 21. Sanctus dalys: I Sanctus, II Pleni, III Hosanna, IV Benedictus, V Hosanna. Sanctus melodikai būdinga melizmatika, intonacinės padalų sąsajos (Pleni–Benedictus, Hosanna I–Hosanna II). Nuo 12 a. ėmė rastis daugiabalsių Sanctus kompozicijų, nuo 13 a. – vokalinių kompozicijų su vargonų pritarimu. Po 1600 pradėta plėtoti kai kurias Sanctus padalas, ypač Hosanna ir Benedictus.
„Sanctus“ Lietuvos muzikoje
Lietuvoje Sanctus sukūrė M. K. Čiurlionis (1902), J. Baltramiejūnaitė, A. Martinaitis (abu 1996), G. Svilainis (1999), G. Purlys (2000).
1571