sangha

sángha (skr. susirinkimas, bendruomenė), sámgha (pali k. susirinkimas, bendruomenė), budistų religinė bendruomenė. Plačiąja reikšme – visi, kas seka Budos mokymu, t. y. keturios budistų grupės: vienuoliai, vienuolės, pasauliečiai ir pasaulietės. Sąvoka dažniausiai vartojama tik vienuolinėms bendruomenėms (susiklostė ankstyvojo budizmo laikotarpiu; dar hinajana) įvardyti, dar siauresne reikšme – tiems, kurių dvasinis pasiekimas yra aukštesnis nei pradedančiųjų. Į vienuolius ar vienuoles gali būti įšventinami tik vyresni kaip 20 metų asmenys, jaunesni (anksčiausiai nuo 14 metų, išimtiniais atvejais nuo 7 metų) priimami naujokystės laikotarpiui. Merginoms, sulaukusioms 18 metų, dar būna 2 metų bandomasis laikotarpis. Vienuoliams privaloma laikytis virš 200, vienuolėms – daugiau kaip 300 elgesio taisyklių, jos nurodytos Vinajapikatoje (pali kalba ir sanskritu – Disciplinos pintinė; dar Pali kanonas), Pratimokša sūtrose, Dharmaguptakoje. Vinajapikata reglamentuoja ir įšventinimo ceremonijos, vienuolinio gyvenimo taisykles, bausmes už vienuolinio ir asmeninio elgesio taisyklių pažeidimus. Pasauliečiai ir pasaulietės privalo laikytis 5 priesakų: nežudyti (nesužaloti ar kitaip nepakenkti jokiai gyvai būtybei), nevogti, nepaleistuvauti, nemeluoti ir nevartoti svaigalų. Teigiama, Buda yra pasakęs, kad jie privalo laikytis įsipareigojimo jo mokymui, praktikuoti kilnumą, lankyti vienuolius, klausyti jų ir siekti įsiminti mokymą, analizuoti ir praktikuoti dharmą. Mahajanos krypties budizmo plėtra nesumažino sanghos reikšmės.