Sanhedrnas (< hebr.), Sinedriònas (gr. synedrion – posėdis, pasitarimas), žydų politinių, religinių, teisės reikalų aukščiausioji taryba. Sanhedrino svarba ir galia itin sustiprėjo Antrosios šventyklos (Jeruzalės šventykla) laikotarpio (520–515 prieš Kristų–apie 70 po Kristaus) pabaigoje. Sanhedrinas buvo sudarytas iš 70 ar 71 nario. Jų skaičius, manoma, paremtas Biblija: Tada Viešpats tarė Mozei: Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos laikai žmonių seniūnais ir apskaitininkais, – ir atvesk juos prie Susitikimo Palapinės (Sk 11, 16). Sanhedrinas veikė Antrosios šventyklos laokotarpiu, o po jos sugriovimo – iki 5 a. pradžios. Įvairiuose šaltiniuose duomenys apie Sanhedrino veiklą šiek tiek skiriasi: helenistiniuose (Juozapo Flavijaus veikaluose, Naujajame Testamente) Sanhedrinas dažniausiai pristatomas kaip žydų politinių ir teisės reikalų taryba, Talmude minimas daugiausia kaip religinių klausimų sprendimais užsiimanti Toros ir halachos išminčių taryba. Viename savo veikalų Juozapas Flavijus Sanhedriną vadina vadovaujančių Jeruzalės žmonių taryba, kitame tvirtina, kad Gabinijus kraštą padalijo į 5 Sanhedriną (manoma, kalbama tik apie politinį organą, nes romėnai nesikišo į žydų religinius reikalus). Talmude Sanhedrinas aprašomas kaip išminčių taryba, kasdien posėdžiaujanti Šventyklos Tašytų akmenų rūmuose.
Skiriama Didysis Sanhedrinas ir mažieji Sanhedrinai. Šie veikė beveik kiekviename mieste ir buvo sudaryti iš 23 narių. Yra mokslininkų, manančių, kad Jeruzalėje t. p. buvo 3 nedideli Sanhedrinai: sadukiejų, fariziejų ir valdžios atstovų, kiekvieną jų sudarė 23 nariai. NT minima, kad vieną Sanhedrino dalį sudaro sadukiejai, kitą – fariziejai (Apd 23, 6). Dažniau vykdavo mažųjų Sanhedrinų susirinkimai, o bendras jų susirinkimas, manoma, ir buvo Didysis Sanhedrinas. Šiam vykstant nariai susėsdavo pusračiu, o viduryje stovėdavo vadovas (nasi) ir antras pagal svarbą asmuo – aukščiausiasis teisėjas (av beit ha‑din). Iš pradžių susirinkimams vadovavo aukščiausiasis kunigas. NT minimi Sanhedrinai vykdomi 3 teismai, kuriems vadovavo aukščiausiasis kunigas: Jėzaus Kristaus (Mk 14, 53), apaštalų Petro ir Jono (Apd 4), Pauliaus (Apd 22, 25–30).
Buvo reikalaujama, kad visi Sanhedrino nariai mokėtų svetimų kalbų, nes nebuvo pasitikima vertėjais. Sanhedrinas nesirinkdavo per šabą, šventes ar jų išvakarėse. Žinoma, kad Didysis Sanhedrinas turėjo teisę teisti netikrą pranašą, aukščiausiąjį kunigą, karalių, galėjo patvirtinti sprendimą pradėti karą, nustatyti religinių kalendorių, išplėsti Jeruzalės ir Šventyklos ribas. Po Antrosios šventyklos sugriovimo Sanhedrinas tapo daugiausia religinių reikalų išminčių taryba, retai atliekančia teismo funkcijas, bet išlaikiusia politinį statusą. Dėl romėnų persekiojimo 3 a. Sanhedrinas pavadintas Beit Midrašu (Beit ha‑midraš). Buvo perkeltas į Javnę (Izraelio centrinė apygarda) ir nasi vadovaujamas tapo pagrindine žydų politine priemone romėnų imperijoje. Po Judėjos žlugimo Sanhedrinas persikėlė į Galilėją: Ušą ir Šefaramą, vėliau – Beit Šearimą ir Seporį, galiausiai – į Tiberiją. 425 imperatorius Teodosijus II nuteisė mirtimi paskutinį Sanhedrino vadovą Gamalielį VI už tai, kad šis, pažeisdamas imperijos įstatymus, pastatydino kelias naujas sinagogas.
1538 Ispanijos žydai, vadovaujami rabino Jokūbo Berabo, siekė atkurti Sanhedriną Palestinos žemėje; 1830 tai padaryti bandė rabinas Izroelis Škloveris ir kiti. Sanhedrino veiklą atgaivinti siekta ir 21 a. pradžioje, nors žydų įvairios bendruomenės Sanhedrino atkūrimo klausimu vienos nuomonės neturi.
2182