sanitãrijos ir epidemiològijos stots, įstaiga, kuri rūpinosi tam tikros teritorijos ir jos gyventojų sanitarijos būkle, organizavo ir atliko einamąją ir sanitarinę priežiūrą, rūpinosi infekcinių, profesinių ir kitų ligų profilaktika. Veikė Lietuvoje 1944–91. Sanitarijos ir epidemiologijos stotis padėjo pokario metais likviduoti utėlių pernešamas ligas (dėmėtąją ir grįžtamąją šiltines), difteriją, žymiai sumažinti sergamumą vidurių šiltine, dizenterija, poliomielitu, brucelioze, tymais ir kitomis infekcinėmis ligomis, susilpninti neigiamą industrializacijos poveikį gyventojų sveikatai. Pagal veiklos apimtį ir priklausomumą skiriama respublikinė, miesto, rajono ir specializuota (pvz., jūrų uosto, geležinkelio, aviacijos) sanitarijos ir epidemiologijos stotis. Sudarė 3 pagrindiniai skyriai: sanitarijos ir higienos, epidemiologinis ir dezinfekcinis. Kiekvienas jų turėjo operatyvinį ir laboratorinį padalinius. Paprasčiausia buvo kaimiško rajono stoties struktūra, kur epidemiologinis ir dezinfekcinis skyriai buvo sujungti. 1991 buvo 56 sanitarijos ir epidemiologijos stotys. 1991 sanitarijos ir epidemiologijos stotys buvo pertvarkytos į higienos centrus, 1995 – į apskričių visuomenės sveikatos centrus (rajonų sanitarijos ir epidemiologijos stotys tapo apskričių visuomenės sveikatos centrų filialais). Dalis stočių funkcijų buvo perduota Valstybinei darbo inspekcijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai.
2534