sanitãrinė apsaugõs zonà, tam tikra saugoma teritorija, kurioje ribojama ūkinė veikla. Sanitarinės apsaugos zonos skirtos apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos, sudaryti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, suderinti valstybės, savivaldybės, įmonių, kitų fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių interesus. Dėl galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai nustatomos specialios žemės naudojimo sąlygos. Sanitarinėje zonoje negalima statyti gyvenamųjų namų, viešbučių, švietimo, sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigų, vandenviečių, poilsiui naudojamų statinių. Sanitarinės apsaugos zonos ribos susijusios su žmogaus sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimu, kuriuos lemia fizikiniai, cheminiai, biologiniai, socialiniai psichologiniai ir estetiniai aplinkos veiksniai, turintys tiesioginį ar netiesioginį poveikį žmogaus sveikatai ir gerovei.
LIETUVOJE sanitarinės apsaugos zonos ribos nustatomos rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus ar atliekant ūkio subjektų rekonstrukcijas, gamybos proceso modernizavimą ar keitimą, kurių metu keičiama planuojamos ūkinės veiklos rūšis ar jos intensyvumas. Sanitarinės apsaugos zonos ribų nustatymą inicijuoja teritorijų planavimo organizatorius. Ūkinės komercinės veiklos rūšis, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, jų ribas, režimo reikalavimus nustato Vyriausybė. Sanitarinės apsaugos zonos dydžiai Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti tikslinami (didinami arba mažinami). Sanitarinės apsaugos zonos įgyvendinimo kontrolę pagal kompetenciją vykdo savivaldybių institucijos, Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotos įstaigos ir kitos valstybės valdymo institucijos. Žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę.
3127