sánkrovos téisė, viduramžių miesto privilegija, leidžianti stabdyti toliau keliaujančius svetimšalius pirklius ir reikalauti nustatytą laiką savo prekes iškrauti į specialius miesto sandėlius vietiniams pirkliams apsirūpinti. Sankrovos teisę stengdavosi įgyti iš prekybos augantys miestai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais svarbiausiu Nemuno prekybos miestu tapęs Kaunas pradėjo kovą su Hanzos kontoros pirkliais – siekė neleisti jiems šalyje pardavinėti savo prekių.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirkliai buvo suinteresuoti pelnytis kaip tarpininkai. Kaunas buvo laikinai išsikovojęs kai kurių prekių, pirmiausia druskos, sankrovos teisę (išlaikė iki 16 a. pradžios). Kauno pirkliai ją draudė pardavinėti kitų miestų pirkliams, vadinamiesiems svečiams. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam nebeginant Kauno miesto interesų Lietuvos pirkliai ekonomiškai nukentėdavo nuo Karaliaučiaus ir Dancigo (dabar Gdanskas) sankrovos teisių.
Irstant vidurinių amžių miestų ekonominei sistemai ir Rytų Europoje mažėjant suvaržymų sankrovos teisė nustojo reikšmės.