Sankt Gallen (vok.; pranc. Saint‑Gall, it. San Gallo, retoromanų k. Son Gagl; Sankt Gãlenas), miestas Šveicarijos šiaurės rytuose, prie Steinacho upės (teka į Bodeno ežerą); Sankt Galleno kantono centras.
Sankt Galleno panorama žiemą
78 200 gyventojų (2023; aglomeracijoje 172 100 gyventojų).
Geležinkeliai į Ciurichą, Liucerną, t. p. į Bregenzą (Austrija). Automobilių magistralės į Sankt Margretheną, Ciurichą, Berną, Ženevą. Nedidelis tarptautinis oro uostas.
Tekstilės, siuvimo, chemijos, metalo gaminių, maisto pramonė, mašinų gamyba. Siuvinėjimo, nėrimo dailieji amatai; yra siuvinėtų gaminių birža.
Bankai, tarp jų – Wegelino bankas (seniausias Šveicarijoje, įkurtas 1741). Turizmas. Sankt Galleno universitetas (įkurtas 1898), Sankt Galleno specialioji aukštoji mokykla.
Benediktinų vienuolyno biblioteka (yra vidurinių amžių rankraščių, inkunabulų, Šv. Galo vienuolyno planas, 9 a.), kantono biblioteka ir archyvai. Istorijos ir etnografijos, meno (19–20 a. tapyba, skulptūros), gamtos istorijos, tekstilės, alaus butelių muziejai, dailės galerija, vienuolyno lapidarijus.
Sankt Galleno teatras (opera, operetė, baletas, muzikos ir dramos teatrai), lėlių teatras, koncertų salė. Simfoninis orkestras. Kasmetinis roko festivalis Open Air Sankt Gallen (vyksta vasarą).
Kasmetinė žemės ūkio ir maisto mugė Olma (rudenį). Botanikos sodas, vietinių laukinių žvėrių zoologijos sodas.
2271
Architektūra
Šv. Galo benediktinų vienuolyno bažnyčia Sankt Gallene (1755–67, architektas J. M. Beeras)
Šv. Galo benediktinų vienuolyno ansamblis (8 a., po 1755–68 rekonstrukcijos įgavo baroko bruožų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983): vėlyvojo baroko bažnyčia (1755–67, architektas J. M. Beeras, nuo 1823 katedra), biblioteka (1758–67, rokokinis interjeras, saugoma seniausia Šveicarijoje rankraščių ir knygų kolekcija). Šv. Magnuso (apie 1100, bokštas, 1508), Šv. Lauryno (1413, 1854 įgavo neogotikos bruožų) bažnyčia, renesansinė rotušė (16 a.), Ekonomikos, teisės ir socialinių mokslų aukštoji mokykla (1963, architektas W. M. Fördereris), Menų centras (1968, architektas C. Paillard’as).
2271
Istorija
Dabartinio Sankt Galleno vietoje 612 savo buveinę įsirengė airių misionierius šv. Galas. Apie 720 čia įsikūrė benediktinų vienuolynas. Jame veikusi mokykla iki 11 a. buvo svarbiausia mokymo įstaiga į šiaurę nuo Alpių. Greta vienuolyno išsiplėtusią gyvenvietę valdė abatai, nuo 1206 turėję Šv. Romos imperijos bažnytinių princų titulą. Nuo 1311 Sankt Gallenas – laisvasis imperijos miestas. 1415 iš Vokietijos karaliaus Zigmanto jis išsipirko nepriklausomybę. 1453 vienuolynas, 1454 miestas prisijungė prie Šveicarijos konfederacijos.
Prasidėjus reformacijai 1526 Sankt Galleno miestiečiai tapo protestantais, vienuolynas dėl stiprių įtvirtinimų apsigynė ir liko katalikiškas.
Nuo 1803 Sankt Gallenas – kantono centras, naujoji valdžia uždarė vienuolyną, bet 1846 katalikai susigrąžino savo įtaką, Sankt Gallenas tapo vyskupijos centru. 19 a. čia ypač plėtojosi siuvinėjimo verslai, kurie smuko per 20 a. Didžiąją depresiją, bet 20 a. antroje pusėje atsikūrė.
1891–1907 mieste gyveno hidroinžinierius G. Narutowiczius.
2271
-Šv. Galo abatija; Šventojo Galo abatija; St. Gallen