sanskrtas (skr. samskrta – dirbtinis, ištobulintas), indoeuropiečių šeimos indų kalbų šakos kalba. Senovės ir vidurinių amžių klasikinė literatūrinė Indijos kalba. Viena iš 23 Indijos kalbų, 21 a. vartojama kaip humanitarinių mokslų ir liturginė hinduizmo, budizmo ir džainizmo kalba. Sanskritas, kaip ir baltų kalbos, slavų kalbos, armėnų kalba, iranėnų kalbos, kitos indų kalbos, priskiriama indoeuropiečių sateminių kalbų grupei. Susikūrė iš senųjų indų tarmių, išplito antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Indijos šiaurinėje dalyje. Skiriami 2 raidos pagrindiniai periodai: senasis epinis (6 a. pr. Kr.–4 a.) ir klasikinis (2–16 a.); kai kurie kalbininkai skiria ir dar senesnį – Vedų kalbos periodą. Senojo epinio periodo laikotarpiu parašytos garsiosios indų epinės poemos Mahabharata ir Ramajana. Klasikinis sunormintas, unifikuotas sanskritas remiasi pirmosios sanskrito gramatikos (autorius – Panini, 5 a. pr. Kr.) taisyklėmis; juo sukurta daug grožinės (pvz., Pančatantra), religinės, filosofinės, teisinės literatūros. Sanskrito tekstai buvo rašomi įvairiomis iš brahmi kilusiomis skiemeninio indų rašto atmainomis, daugiausia – devanagari. Sanskritas ir jo pagrindu sukurta kultūra darė didelę įtaką Pietryčių ir Centrinės Azijos tautoms.
Klasikinis sanskritas turi 36 fonemas, ilgųjų ir trumpųjų balsių sistemą, būdinga dažna kiekybinė balsių kaita. Vyrauja ryškūs fleksinėms sintetinėms kalboms būdingi bruožai. Turi 8 linksnius, 3 gramatines gimines, 3 skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita). Sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema. Žodžių tvarka sakinyje beveik laisva. Gausi sinonimika. Leksikoje yra skolinių iš dravidų kalbų ir austroazijiečių kalbų. Sanskritas padarė didelį poveikį daugeliui dabartinių indų kalbų: hindi, bengalų kalbai, kašmyrų kalbai, marathų kalbai, nepalų kalbai, pandžabų kalbai, urdu ir kitoms.
Sanskrito kalba kuriama grožinė literatūra, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, mokomasi mokyklose, leidžiama spauda. 1822 išversta Biblija. Parengta daug gramatikų, žodynų, mokslinių veikalų apie sanskritą įvairiomis pasaulio kalbomis. Labai svarbus lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Studijuojama daugelyje pasaulio universitetų, t. p. Vilniaus universitete (nuo 1950).
Sanskritas turi daug fonetikos, morfologijos, leksikos bendrumų su lietuvių kalba: ilgieji ir trumpieji balsiai, laisvasis nefiksuotas kirtis, afrikatos č, dž, vardažodžių vienaskaitos vardininko galūnės ‑as, ‑is, ‑us; atematinės veiksmažodžio būti formos (skr. ásmi ‘esmi’, ási ‘esi’, ásti ‘esti’); daug leksinių bendrybių (sanskrito ákṣi – ‘akis’, ávi – ‘avis’, dánta – ‘dantis’, devá – ‘dievas’, dína – ‘diena’, dhūmá – ‘dūmas’, duhitá – ‘duktė’, mádhu – ‘medus’, mṛti – ‘mirtis’, sūnu – ‘sūnus’, svápna – ‘sapnas’, tatá – ‘tėvas, tėtė’, vṛka – ‘vilkas’, agní – ‘ugnis’, nagná – ‘nuogas’, skaitvardžiai du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni ir kita).
85