šansòn de žest (pranc. chansons de geste – dainos apie žygdarbį), prancūzų herojinio epo poemos. Atsirado 11 a. pabaigoje iš dar senesnių (9–10 a.) poemų ir dainų. Išliko apie 100 poemų. Daugumos autoriai nežinomi. 10 skiemenų asonansais susietų eilučių (nuo 1000 iki 20 000) grupuojama į nevienodo ilgumo (nuo 5 iki 40 eilučių su cezūra po 4 arba 6 skiemenis) posmus (laisses). Jas atlikdavo žonglieriai, kartodami tą pačią melodiją kiekvienoje eilutėje. Vyrauja 3 temos: ginti tėvynę nuo priešų, ištikimai tarnauti karaliui, feodalų rietenos. Pagal šias temas apie 1215 Bertrand’as de Bar-sur-Aube’as poemas suskirstė į 3 ciklus: karaliaus, Guillaume’o d’Orange’o ir Doono de Mayence’o. Rolando giesmė – žymiausia 1 ciklo poema. Visus ciklus sieja Karolis Didysis, kuris idealizuojamas: visada teisingas ir švelnus, rūstus išdavikams, nenugalimas mūšyje. Kitose poemose jis yra antraeilis veikėjas, į pirmą planą iškyla jam ištikimi riteriai, arba nepaklusnūs feodalai, kurie nugalimi. 24 poemose pasakojama apie Guillaume’o d’Orange’o žygius palaikant silpną karalių, Karolio sūnų Liudviką Pamaldųjį. Poemos pasakoja apie istorinius asmenis ir įvykius, bet joms būdinga meninis hiperbolizavimas, fantastiniai, antgamtiški motyvai. Šansòn de žest klestėjo apie 1150–1250, kol 13 a. viduryje įsigalėjo kurtuazinė lyrika (kurtuazinė literatūra). Geriausiai išlikęs prancūzų herojinis epas vertinamas kaip visos Vakarų Europos poetinės istorijos pradžia.
šansonas; šansonai
L: N. Labère Littératures du Moyen Âge Paris 2009.
510