šansonà (pranc. chanson – daina), prancūzų poezijos ir muzikos žanras; liaudies ir profesionaliosios kūrybos daina. Tai viduramžių (11 a. pabaiga–13 a.) epinė poema šanson de žest (chanson de geste; žymiausia Rolando giesmė; muzikos beveik neišliko), mažesnės apimties pasakos, lyrinio ir panašaus turinio vaizdingoji chanson de toile, kryžiaus žygių (chanson de croisade), kurtuazinė truverų daina (chanson courtoise, trubadūrų canso analogas), Ars nova (Guillaume’as de Machaut, 2–3 balsų) ir ankstyvojo Renesanso (Burgundijos dvaro kompozitorių G. Dufay, G. Binchois, A. Busnois ir kitų, beveik visos 3 balsų) baladės, rondo, virelės formos dainos.
Renesanso vėlesnio laikotarpio šansona – dažniausiai 4–6 balsų polifoninio stiliaus daina; kūrė ir flamandų kompozitoriai. Paryžiaus šansonos atstovas C. Janequinas sukūrė garsų tapybos pobūdžio dainų (mėgdžiojami paukščių, mūšio, medžioklės ir kiti garsai). 17–18 a. muzikoje šansona vadintos pramoginės, humoristinės solo dainos su liutnios pritarimu, bet įsigalėjo pasaulietinės vokalinės nesceninės muzikos kiti žanrai (arija, kantata). Romantizmo ir 20 a. solo su pritarimu daina (vokiečių Lied atitikmuo) dažnai vadinama mélodie (šansona pavadintų dainų sukūrė C. A. Debussy, M. Ravelis). Šansona dabar vadinamos liaudies ir populiariosios dainos.
1552