Santa Catarina (Sánta Katarinà), valstija Brazilijos pietryčiuose, prie Atlanto vandenyno. Vakaruose ribojasi su Argentina.
Plotas 95 443 km2. 7,25 mln. gyventojų (2020).
Florianópolio vaizdas nuo Morro da Cruz kalvos Santa Catarinos saloje; matyti 2 tiltai greta vienas kito (Colombo Salleso ir Pedro Ivo Camposo)
Centras – Florianópolis (489 600 gyventojų, 2020; aglomeracijoje apie 1 mln. gyventojų). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Joinville (577,4), Blumenau (345,2), São José (247,2), Criciúma (214,3), Itajaí (211,0), Chapecó (205,2).
Santa Catarinos paviršius – Brazilijos plokščiakalnio pietinė dalis; didžiausias aukštis (1827 m) Serra da Anta Gordos kalnagūbryje. Prie vandenyno – siaura pajūrio žemuma, pakrantėje daug mažų įlankų ir salų. Klimatas tropinis drėgnas. Vasaros vidutinė temperatūra 21 °C, žiemos – 9 °C. Per metus iškrinta 1500–2000 mm kritulių. Didžiausios upės – Urugvajus, Canoasas, Pelotasas, Itajaí. Dirvožemiai daugiausia geležaliuminžemiai, juosvažemiai. Pakrantėse auga mangrovės, pietvakariuose – stepių augalija, kitoje dalyje – subtropiniai miškai. São Joaquimo, Serra Geralio, Aparados da Serros nacionaliniai parkai.
Ūkio svarbiausia šaka – bioprodukcinis ūkis. Veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Auginama kukurūzai, sojos, kviečiai, tabakai, svogūnai, česnakai. Kasamos akmens anglys (netoli Criciúmos). Metalurgija, medienos apdirbimo, tekstilės, statybinių medžiagų, keramikos, maisto (žuvų perdirbimo, mėsos) pramonė, mašinų, baldų gamyba. Dailieji amatai (keramikos dirbinių, nėrinių). Turizmas (alpinizmas, terminės versmės, architektūros paminklai, paplūdimiai). Žvejyba. Pramonės svarbiausi centrai – Joinville, Blumenau, Florianópolis. Jūrų svarbiausi uostai: Itajaí, São Francisco do Sulis, Imbituba, Laguna. Tarptautinis oro uostas (Florianópolyje).
Istorija
1542 Santa Catarinos saloje ispanai įkūrė pirmąją gyvenvietę. Nuo 1675 dabartinės Santa Catarinos teritoriją valdė portugalai. 1738 įkurta Santa Catarinos kapitonija. Nuo 1822 Brazilijos provincija. Nuo 1829 atvyko daug imigrantų iš Vokietijos, kurie steigė nedidelių fermų kolonijas (vokiečių kultūros įtaka Santa Catarinoje išliko stipri iki 21 a. pradžios), t. p. iš Italijos, Lenkijos, Rusijos ir kitų Europos šalių. 1839 per vadinamąjį Farraposo, arba Driskių, karą (portugališkai Farrappos – driskiai) Santa Catarina buvo užimta ir 4 mėnesius kontroliuojama sukilėlių kariuomenės; 1839 07 24 sukilėliai paskelbė vadinamąją Žulijano respubliką (portugališkai República Juliana; gyvavo iki 1839 11 15). Brazilijai 1899 tapus respublika Santa Catarina gavo valstijos statusą. 2004 Santa Catarinos pakrantes nusiaubė pirmasis Atlanto vandenyno pietuose užfiksuotas uraganas Catarina.