Santarém (Santarènas), miestas Portugalijoje, apie 70 km į šiaurės rytus nuo Lisabonos, Tejo dešiniajame krante; apygardos centras. 30 000 gyventojų (2012). Per Tejo upę ties Santarému pastatytas 1234 m ilgio tiltas. Upių uostas. Per Santarémą eina Porto–Lisabonos geležinkelis ir automobilių magistralė. Maisto (vyno, aliejaus), tekstilės, chemijos (mineralinių trąšų) pramonė, kamštinio ąžuolo žievės apdirbimas. Netoli Santarémo kasamas kaolinas. Santarémo apylinkėse veisiami galvijai, arkliai. Kasmetinė žemės ūkio mugė (didžiausia Portugalijoje; vyksta gegužės–birželio mėnesį). Turizmas. Koridos arena. Miesto, archeologijos (São João de Alporão bažnyčioje; yra didelė sakralinio meno kolekcija), laiko (Cabaçaso laikrodžio bokšte) muziejai.
Architektūra
Išliko Šv. Pranciškaus vienuolyno fragmentų (13 amžius). Bažnyčios: gotikinės São João de Alporão (13 a.), Graça (1380), barokinė Piedade (1664, architektas J. Mendesas); manieristinė katedra (17 amžius).
Istorija
Dabartinio Santarémo vietoje žmonių gyventa nuo ikiistorinių laikų. Pirmą kartą jis paminėtas 8 a. pr. Kr., buvo svarbus finikiečių prekybos punktas netoli nuo Tejo upės žiočių. 2 a. pr. Kr. šiame regione taikiai apsigyveno romėnai ir įkūrė Skalabio miestą. Nuo 1 a. jis buvo Luzitanijos provincijos vieno iš regionų centru. Po 5 a. vykusių alanų ir vandalų įsiveržimų miestas pradėtas vadinti Sancta Irene (iš čia Santarémo pavadinimas). 8 a. Santarémą užėmė arabai, jis tapo svarbiu musulmonų kultūros centru. 1147 miestą nukariavo Portugalijos karalius Alfonsas I. Viduriniais amžiais Santarémas buvo vienas svarbiausių Portugalijos miestų, čia dažnai rinkdavosi kortesai, iškilo daug gotikinių pastatų. Miestas smuko po 1755 žemės drebėjimo. Per 19 a. pradžios Napoleono karus jį apiplėšė Prancūzijos kariuomenė. 1861 nutiestas geležinkelis. 20 a. antroje pusėje miestas daugiau plėtėsi kaip žemės ūkio verslų centras.