sántaupos, ekonominio subjekto gautų disponuojamųjų pajamų dalis, kuri nėra skiriama jo einamosioms vartojimo išlaidoms padengti, bet taupoma ateičiai. Santaupos per tam tikrą laikotarpį apskaičiuojamos kaip šiuo laikotarpiu gautų pajamų (atskaičius mokesčius) ir patirtų vartojimo išlaidų skirtumas: kai pajamos didesnės už išlaidas, santaupos yra teigiamos, kai išlaidos didesnės už pajamas – neigiamos. Dažnai skaičiuojamos ir tam tikram momentui sukauptos santaupos, jas sudaro subjekto turimų grynųjų pinigų, indėlių bankuose, vertybinių popierių ir kito sukaupto finansinio turto vertė. Pagal subjektą išskiriamos privačios (namų ūkių, įmonių) ir vyriausybės (valstybės ir savivaldybių) santaupos, jų suma kiekvienoje šalyje sudaro nacionalines santaupas.
Namų ūkių santaupų sudarymo (taupymo) svarbiausi motyvai yra gyventojų noras sukaupti lėšų brangioms prekėms ir paslaugoms, kurių ketinama įsigyti ateityje (pavyzdžiui, būstui, automobiliui, baldams, kelionėms), senatvei, vaikų mokslams, taip pat apsidrausti nuo nenumatytų aplinkybių (ligos, nelaimingo atsitikimo, nedarbo ir kitų), kurios gali netikėtai sumažinti namų ūkio pajamas ar padidinti išlaidas. Kuo didesnės gyventojų pajamos, tuo didesnė jų dalis gali būti skiriama santaupoms ir mažesnė – vartojimui; kai pajamos labai mažos, jos visos skiriamos būtiniausiems einamojo vartojimo poreikiams tenkinti ir santaupos yra nulinės ar neigiamos (kai gaunamų pajamų nepakanka būtiniausiam vartojimui ir gyventojai turi skolintis). Namų ūkių santaupų dydį taip pat lemia jų gyvenimo būdas, polinkis taupyti, vaikų skaičius, suaugusiųjų namų ūkio narių amžius (vyresnio amžiaus žmonės esant tam pačiam pajamų lygiui dažniausiai sutaupo daugiau nei jaunimas), lūkesčiai dėl būsimųjų pajamų. Santaupos gali būti ir priverstinės (nesavanoriškos), kai vartotojai negali išleisti savo pajamų norimoms vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti dėl jų deficito ar kai valstybė priverstinai riboja gyventojų vartojimo išlaidas, pavyzdžiui, didina privalomąsias įmokas į pensijų fondus. Kad santaupos nenuvertėtų dėl infliacijos, jas rekomenduojama laikyti ne grynųjų pinigų, bet indėlių bankuose, vyriausybės obligacijų ir kitų saugių investicijų forma. Įmonių santaupos per ataskaitinį laikotarpį sutampa su jų nepaskirstytuoju pelnu ar nuostoliu, o vyriausybės santaupos – su nacionalinio biudžeto pertekliumi ar deficitu.
Santaupos ekonomikoje yra labai svarbus veiksnys, nes jos yra kapitalo kaupimo, lėšų sutelkimo paskoloms teikti, investicijoms finansuoti pagrindinis šaltinis. Privačių santaupų panaudojimas finansinėms investicijoms itin aktualus, kai yra neigiamos vyriausybės santaupos, tai yra esant biudžeto deficitui. Valstybė ir savivaldybės išplatina vertybinius popierius, skolinasi privačių fizinių ir juridinių asmenų santaupų lėšas biudžeto išlaidoms finansuoti. Priešingai, kai yra biudžeto perteklius (vyriausybės santaupos teigiamos), privatūs investuotojai gali tikėtis gauti valstybinių paskolų. Privačios santaupos gali būti naudojamos ne tik savo šalies, bet ir užsienio valstybių finansiniams aktyvams pirkti, jų ūkio subjektų kredito poreikiui dengti – toks poreikis atsiranda, kai užsienio valstybių nacionalinės santaupos yra neigiamos, tai yra jų eksporto pajamos yra mažesnės už importo išlaidas ir joms reikia skolintis užsienyje.
1305
nacionalinės santaupos; privačios santaupos