sántuoka, civlinė sántuoka, įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas dviejų (monogamija) ar daugiau (poligamija) dažniausiai skirtingos lyties asmenų (sutuoktiniai) susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
Santuokos esmė
Santuokos socialinę esmę lemia visuomeniniai santykiai, jai įtakos turi politika, teisė, dorovė, religija. Sankcionuodama santuoką visuomenė imasi ją saugoti, o sutuoktinius įpareigoja materialiai aprūpinti savo vaikus ir juos auklėti, rūpintis šeimos ateitimi. Santuokos stabilumui didelę įtaką turi dorinės vertybės – santuokinė lytinė meilė, pareigos jausmas vienas kitam ir vaikams, savitarpio pagarba ir pagalba. Liberalėjant visuomenės požiūriui į santuoką vis daugiau asmenų renkasi bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos (konkubinatas). Sugyventiniams daugelyje valstybių taikomas teisinis režimas, panašus į sutuoktinių. Remdamosi universalia žmogaus teisių samprata, teisinės ir socialinės lygybės siekiu, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Airija, Australija, Didžioji Britanija, Islandija, Kanada, Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Vokietija (2017 buvo daugiau kaip 20 tokių valstybių) įteisina tos pačios lyties asmenų santuoką ar partnerystę.
Daugelyje valstybių reikalaujama santuoką tam tikru būdu registruoti. Santuokos sudarymo pagrindiniai būdai: bažnytinė (sudaroma religine tvarka; hinduistų vivaha, judėjų kidušin, musulmonų nikachas, katalikų ir stačiatikių Bažnyčių laikoma sakramentu, Santuoka), civilinė (sudaroma valstybės institucijose; civilinė metrikacija), mišri (kartu bažnytinė ir civilinė). Vyrauja monogaminė santuoka. Kai kuriose šalyse, kuriose pagrindinė religija yra islamas, vienu metu vyras gali turėti iki 4 žmonų (jos tiek tarpusavyje, tiek savo vyro atžvilgiu turi lygias teises, privaloma vienodai rūpintis visomis, garantuoti joms ir vaikams iki pilnametystės materialinę gerovę, moteris neprivalo dirbti ir dalytis šeimos išlaidomis).
Dažniausiai neleidžiama tuoktis nesulaukusiems santuokinio amžiaus, artimiems giminaičiams, sergantiems kai kuriomis ligomis, tos pačios lyties asmenims. Santuokos sudarymas dažniausiai pažymimas tam tikromis tradicinėmis apeigomis (vestuvės).
Dabartinės santuokos formos kilo iš grupinės santuokos. Iš jos atsirado porinė santuoka, o iš šios – monogaminė santuoka. Yra išlikusių ir grupinės santuokos įvairių atmainų (poliandrija, poliginija, šios atmainos sororatas ir daugpatystė), kurios dažniausiai vadinamos poligamija.
Santuokos instituto raida
Senovės Graikijoje santuoka buvo sutartis tarp jaunikio ir nuotakos tėvo. Jaunikis sumokėdavo už nuotaką, o ši iš tėvų gaudavo kraitį. Moteris patekdavo į vyro valdžią, nors likdavo ir tėvo valdžioje. Daugpatystė ir nesantuokinis gyvenimas nebuvo leidžiama. Neištikima žmona būdavo smerkiama visuomenės. Senovės Romoje santuoka buvo šeimos sukūrimo pagrindas. Buvo žinomi santuokos sudarymo 3 būdai – religinis aktas (confarreatio), žmonos tariamasis pirkimas iš jos šeimos galvos ar globėjo (coemptio), faktinis sutuoktinių gyvenimas 1 metus, po kurio vyras įgydavo valdžią žmonai (usus). Viduriniais amžiais dėl santuokos tardavosi jaunikio ir nuotakos tėvai. Buvo draudžiama tuoktis laisviesiems su vergais, giminėms. Tokios santuokos laikytos negaliojančiomis, vaikai – neteisėtai gimę. Žmonos turtas buvo santuokinė vyro dovana, po jos mirties atitekdavo vaikams. Iki 7–9 amžiuje nebuvo kliūčių santuokai nutraukti, vėliau Bažnyčia įvedė santuokos sudarymo tvarką, santuoka tapo nenutraukiama. Iki 16 amžiaus buvo pripažįstamos tik bažnytinės santuokos. Plintant reformacijai Vakarų Europoje santuokos pradėtos sudaryti valstybės valdžios institucijose ir turėjo tokią pat teisinę reikšmę kaip ir bažnytinės santuokos.
Santuokos instituto raida Lietuvoje
Lietuvoje 14 amžiaus pabaigoje–15 amžiaus pradžioje įvedus katalikybę santuoką reguliavo bažnytinės ir pasaulietinės teisės normos. Stačiatikių, protestantų, judėjų (žydų), karaitų (karaimų), musulmonų (totorių) santuokos buvo sudaromos pagal jų teisinius ir religinius papročius. 1918–40 santuoką reglamentavo civiliniai įstatymai ir valstybės pripažintų religinių organizacijų nuostatai. Santuoka buvo bažnytinė, civilinės nebuvo (išskyrus Klaipėdos kraštą, kur buvo įvesta 1874), santuoką reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos. Rusijos imperijos įstatymų sąvado (tomas 10 dalis 1) nuostatos santuokos sudarymo sąlygas nustatė pagal sutuoktinių tikybą: stačiatikių, krikščionių nestačiatikių tarpusavio ir su stačiatikiais, sentikių, nekrikščionių tarpusavio ir nekrikščionių su krikščionimis. Civilinės vyriausybės leidimas nebuvo reikalingas, bet reikėjo laikytis toms tikyboms nustatytų reikalavimų. 1940 LSSR santuokos įstatymu buvo nustatyta santuokos civilinė metrikacija, kuri pakeitė bažnytinę santuokos sudarymo formą. Bažnytinės santuokos sudarymo apeigos nebuvo uždraustos, bet jos neteko teisinės galios ir galėjo būti atliekamos tik po civilinės metrikacijos, priešingu atveju besituokiantieji galėjo būti baudžiami pinigine bauda ar areštu. Santuokos aktas privalėjo būti pažymėtas ne tik metrikuose, bet ir abiejų sutuoktinių pasuose. Santuokos įstatymas suteikė teisinį pagrindą kitoms sovietinėms normoms, kurios reglamentavo santuoką: 1940 pradėjo galioti 1926 Rusijos SFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas. 1946 SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku nustatytas santuokos, sudarytos pagal religines apeigas iki 1940, automatiškas prilyginimas santuokoms, registruotoms civilinės metrikacijos tvarka (iki tol sutuoktiniai privalėjo savo noru pranešti metrikacijos skyrių vedėjams ir registruoti civilinę santuoką, nes bažnytinė nebuvo pripažįstama). 1958 LSSR teisingumo ministerija patvirtino instrukciją, pagal kurią jaunieji galėjo susituokti tik dalyvaujant rajono (miesto) darbo žmonių deputatų tarybos, visuomeninės organizacijos ar kolūkio atstovams. Nuo 1970 (su pakeitimais – iki 2000) santuoką reguliavo LSSR santuokos ir šeimos kodeksas. Santuoka buvo sudaroma valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose praėjus 1 mėn. nuo norinčiųjų tuoktis prašymo įregistruoti santuoką civilinės metrikacijos įstaigai padavimo dienos. Bažnytinė santuoka pripažįstama nuo Konstitucijos įsigaliojimo 1992 11 02.
Santuokos reglamentavimas Lietuvoje
Nuo 2001 santuoką reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001). Santuoka laikoma galiojančia, jei įgyvendintos įstatymų nustatytos jos sudarymo sąlygos: tuoktis gali tik skirtingos lyties asmenys, savanoriškumas (vyras ir moteris turi išreikšti savo valią, kuri nebūtų paremta grasinimais, prievarta, apgaule ar kito pobūdžio veiksniais), veiksnumas (asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos), sutuoktinių amžius, monogamijos principas (draudžiama tuoktis, jei asmuo jau yra santuokoje su kitu asmeniu), draudimas tuoktis artimiems giminaičiams (tėvams ir vaikams, įtėviams ir įvaikiams, seneliams ir vaikaičiams, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusbroliams ir pusseserėms, dėdėms ir dukterėčioms, tetoms ir sūnėnams).
Civiliniame kodekse nustatytas susitarimas tuoktis (sužadėtuvės) sukelia tam tikrus teisinius padarinius – santuokos neįregistravus gali būti reikalaujama grąžinti dovanas, atlyginti nuostolius, neturtinę žalą.
Santuoka registruojama dalyvaujant civilinės metrikacijos pareigūnui dažniausiai vieno iš susituokiančiųjų ar jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, specialiai tam pritaikytoje patalpoje, taip pat Lietuvos konsulinėje įstaigoje. Norintieji susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą (jame patvirtinama apie įvykdytas įstatymų nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, nurodoma, kelintą kartą kiekvienas iš jų tuokiasi ir kiek turi vaikų), savo gimimo liudijimą ir pasą arba jį atstojantį dokumentą (ištuoktas asmuo pateikia ir ištuokos liudijimą, užsienio valstybių piliečiai – savo valstybės kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad nėra kliūčių santuokai). Padavusiesiems prašymą įregistruoti santuoką, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnai pasiūlo pasitikrinti sveikatą ir iki santuokos įregistravimo dienos pateikti nustatytos formos sveikatos dokumentą (jo nepateikimas nėra kliūtis įregistruoti santuoką). Apie įteiktą prašymą registruoti santuoką civilinės metrikacijos skyrius privalo viešai skelbti ne vėliau kaip likus 2 savaitėms iki įregistravimo dienos. Bet kuris suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pareikšti civilinės metrikacijos įstaigai, kad yra kliūčių sudaryti santuoką. Gavus tokį prašymą santuokos registravimas atidedamas ir prašymą padavęs asmuo įpareigojamas per 3 dienas pateikti rašytinius įrodymus apie išdėstytų faktų tikrumą. Jei tokie įrodymai laiku nepateikiami, santuoka registruojama bendra tvarka. Pateikus rašytinius įrodymus santuokos registravimas sustabdomas; kilus ginčui norintieji tuoktis turi teisę kreiptis į teismą dėl tokio prašymo paneigimo (santuoka registruojama, kai pateikiamas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką yra paneigtas kaip nepagrįstas). Santuoka dažniausiai registruojama praėjus ne mažiau kaip 1 mėnesiui nuo prašymo ją įregistruoti padavimo dienos. Santuokos įrodymas yra santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas.
Lietuvoje įregistruotų ir valstybės pripažintų Bažnyčių (konfesijų) pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą sudaryta santuoka sukelia tokius pat teisinius padarinius kaip ir civilinė, jei nebuvo pažeistos jos sudarymo sąlygos. Pranešimas apie sudarytą bažnytinę santuoką ir jos įregistravimą bažnyčios atstovo per 10 dienų po santuokos sudarymo pateikiamas vietos civilinės metrikacijos įstaigai. Gavusi pranešimą civilinės metrikacijos įstaiga įrašo santuokos įrašą ir išduoda santuokos liudijimą. Santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo Bažnyčios (konfesijos) nustatyta tvarka dienos; jei per nustatytą terminą pranešimas nepateikiamas, santuoka laikoma sudaryta nuo įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje dienos.
Santuoka teismo gali būti pripažinta negaliojančia, jei buvo sudaryta pažeidžiant įstatymų nustatytas sąlygas, vienam iš norinčiųjų tuoktis nepranešus kitam apie tai, kad serga venerine liga ar AIDS, arba yra fiktyvi (sudaryta neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius). Teisę reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia turi vienas sutuoktinių, tam tikrais atvejais – tėvai, globėjai, rūpintojai, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, prokuroras ar tretieji asmenys, kurių teisės sudarius santuoką buvo pažeistos. Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai buvo pažeistas monogamijos principas ar santuoka buvo sudaryta su artimu giminaičiu. Santuoka pripažįstama negaliojančia dažniausiai nuo jos sudarymo momento. Tėvų, kurie buvo susituokę ir kurių santuoka vėliau buvo pripažinta negaliojančia, vaikai laikomi santuokiniais.
Santuoka baigiasi mirus vienam sutuoktinių ar teismine tvarka paskelbus jį mirusiu, sutuoktiniams išsituokus. Jei sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, abiejų sutuoktinių bendru prašymu santuoka gali būti atnaujinta (neatnaujinama, jei sutuoktinis yra sudaręs naują santuoką arba yra kitų kliūčių).
Santuokų skaičius 1950–2019 parodytas lentelėje.
1
* Statistikos departamento duomenys