santyknė chronològija, kalbos reiškinių ir pakitimų vietos nustatymas kitų reiškinių ir pakitimų istorijos eilėje. Ją išaiškinti padeda tarmėse, senuosiuose raštuose ir giminiškose kalbose paliudytų kalbos vienetų tarpusavio santykiai. Pvz., lyginant lietuvių kalbos būdvardžio mot. g. vienaskaitos įnagininko formą gerà su atitinkama įvardžiuotine forma gerja ir atsižvelgiant į rytų aukštaičių formą gerù (plg. su lazdù) galima nustatyti, kad senasis mot. g. vienaskaitos įnagininkas *gern visų pirma virto *ger (su nosiniu galūnės balsiu), vėliau – *ger (su ilguoju galūnės balsiu kaip dabartinėje įvardžiuotinėje formoje gerja), dar vėliau ilgasis tvirtapradis galūnėje sutrumpėjo ir taip atsirado forma gerà. Rytinių aukštaičių vienaskaitos įnagininko formoje gerù galūnės balsis negalėjo tiesiog atsirasti nei iš *‑án, nei iš *‑ā, jis galėjo tik sutrumpėti iš *, kuris išriedėjo iš *‑n, savo ruožtu kilusio iš *‑n (dvibalsio an virtimas un rytų aukštaičių šnektose pastebimas ir kitais atvejais). Iš minėtų kitimų sugretinimo matyti: rytų aukštaičių šnektose ‑án virto ‑ún prieš tvirtapradžių kirčiuotų galūnių trumpėjimą pagal Leskieno dėsnį. Vienõs kalbos tyrimais nustatyta kitimų eilė toliau tikslinama lyginant su giminiškomis kitomis kalbomis; tai leidžia žvelgti į dar tolimesnę praeitį. Atsklesti kalbos reiškinių santykinę chronologiją yra vienas svarbiausių lyginamosios kalbotyros uždavinių. Dar rekonstrukcija.
2352