Sapfò (Sappho), 7–6 a. pr. Kr. senovės graikų poetė. Kilusi iš aristokratų, gyveno Lesbo saloje. Buvo ištekėjusi, turėjo dukterį. Dėl politinių įvykių buvo priversta bėgti iš gimtinės, prarado turtą. Grįžusi įsteigė kilmingų mergaičių mokyklą, kurioje ugdė grožio pojūtį, mokė literatūros, gerų manierų, muzikos, vadovavo mokinių chorui. Mirė sulaukusi garbaus amžiaus. Praėjus 100 metų po mirties atsirado spėlionių apie artimus poetės ryšius su mokinėmis, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių kitokią Sapfo seksualinę orientaciją, nėra.
Sapfo, laukianti įkvėpimo (romėnų freska, rasta Pompėjoje, 1 amžius, Neapolio nacionalinis muziejus)
Sukūrė daugybės himnų dievams, epitalamijų, epigramų, raudų, elegijų ir kitų žanrų tekstus ir muziką. Jie buvo giedami arba prodainiu deklamuojami pritariant lyrai. Sapfo iš kitų gyvenamojo laikotarpio poetų išsiskyrė gebėjimu išreikšti stiprius meilės ir išsiskyrimo sielvarto jausmus. Sukūrė savo strofą, vėliau perimtą kitų senovės graikų ir romėnų poetų ir pavadintą Sapfo strofa. Antikoje Sapfo poezija buvo didžiai gerbiama ir vertinama, ji vadinta dešimtąja mūza. Praėjus daugiau nei 300 metų po Sapfo mirties buvo žinomas 9 knygų kūrybos rinkinys. Išliko vienas visas eilėraštis, keli ne visi ir apie 200 trumpų fragmentų.
273