Sapfò strofà, antikinės eilėdaros keturių eilučių posmas. Pavadinta senovės graikų poetės Sapfo iš Lesbo salos vardu. Skiriama mažoji ir didžioji Sapfo strofa. Mažoji sudaryta iš 3 eilučių, kurias sudaro 11 skiemenų (vadinamoji mažoji sapfinė eilutė), ir adonijo (antikinės eilėdaros metras, sudarytas iš daktilio ir spondėjo arba iš daktilio ir chorėjo). Tokią strofą pirmieji vartojo eolų tarme rašę Lesbo salos poetai (Sapfo, Alkajas). Romėnų poezijoje pirmasis mažąją Sapfo strofą pavartojo Katulas, eilutės sandarą sunormino Horacijus. Vėlesnėje poezijoje Sapfo strofa laikomas trijų vienuolikaskiemenių eilučių su cezūra po penktojo skiemens ir baigiamosios penkiaskiemenės eilutės posmas.
Didžiąją Sapfo strofą sudaro ketureilis, kurio pirma ir trečia eilutės yra aristofaninės (jos gali būti kaip chorijambinis katalektinis – sutrumpintas – dimetras, kaip logaedas, sudarytas iš daktilio ir dviejų chorėjų, arba eilutė, susidedanti iš chorijambo ir bakchio – penkių morų metro) antra ir ketvirta – 11 skiemenų sapfinės eilutės. Tokią strofą įtvirtino Horacijus. Sapfo strofos eilėraščių parašė A. Ginsbergas, R. Kiplingas, I. Wattsas (1674–1748) ir kiti.
3141