sãpnas, psichinis aktyvumas miegant, pasireiškiantis subjektyviais išgyvenamais jausmais, mintimis ir vaizdiniais. Sapnas dažniausiai kyla tam tikroje miego (vadinamojo greitojo) stadijoje, kuri ilgėja artėjant rytui. Sapno turinys, sapne išgyvenamos emocijos, asmenybės aktyvumas priklauso nuo per greitąjį miegą patiriamų fizinių pakitimų intensyvumo (greitojo miego fazėje labiau aktyvinama galvos smegenų dešiniojo pusrutulio žievė, todėl sapnuose vyrauja erdvinis vaizdinis mąstymas). Manoma, kad sapnas priklauso nuo limbinės sistemos, smegenų kamieno tinklinio darinio ir didžiųjų pusrutulių žievės aktyvumo santykių, smegenų darinių, susijusių su jutiminiu pažinimu, mąstymu, emocijomis, atmintimi. Sapnas yra ritmiška neurofiziologinė būsena (būdinga žinduoliams ir paukščiams). Žmogaus sapnų viena svarbiausių funkcijų yra emocijų stabilizacija. Sapnas yra svarbi ir psichikos gynybos mechanizmų sistemos grandis, nes kuriam laikui prislopina psichinę įtampą, nuramina, sugrąžina psichinį aktyvumą, vaizdinis mąstymas skatina kūrybingumo procesus. Sapnuojama 1–6 kartus per naktį, iš viso apie 1,5 valandos. Sapnuojančio žmogaus sąmonė savotiškai pakinta: sutrinka objektyvios tikrovės atspindėjimas ir savęs, kaip pažinimo subjekto, suvokimas. Žmogus nesuvokia, kad sapnuoja, todėl negali kritiškai vertinti net aloginio suvokinio, bet sapnuojantysis suvokia save kaip asmenybę, išgyvena įvairius jausmus, pavyzdžiui, kaltės, gėdos. Sapno siužetas reiškiasi simboliais, vaizdais ir atspindi žmogaus pagrindinius motyvus ir nuostatas. Kaip žmogus išgyvena ir įsimena sapną (80–90 % pažadintų žmonių jį prisimena), priklauso nuo asmeninių savybių ir emocinės būsenos prieš miegą. Greitojo miego ir sapnų funkciniai sutrikimai yra svarbiausia neurozių, psichosomatinių (psichosomatika) ligų priežastis. Psichoanalizės metodais tiriami tam tikri atpasakotojo sapno simboliai ir nustatomos pasąmonėje slypinčių psichikos sutrikimų priežastys – vidiniai konfliktai.
Senovėje sapnas laikytas realiu pasauliu, vėliau – sąmoninga būsena, būdravimo (žmogaus nervų sistemos būsenos viena apraiškų – veikimo būsena; miego priešprieša) tąsa, dievų ženklu, pranašyste. Sapnui buvo priskiriamas gydomasis poveikis. Pirmąjį psichologiškai pagrįstą sapno aiškinimą pateikė graikų filosofas Aristotelis. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje sapnus imta laikyti pasąmonės reiškiniu (S. Freudas), žmogaus realaus gyvenimo papildymu (kompensacija), žmonių visuomeninės patirties reiškimusi (A. Adleris, C. G. Jungas), aiškinti tuo, kad miegant galvos smegenyse išlieka nenuslopintų jaudinimo židinių (I. Pavlovas).