sapotèkai, zapotèkai, Šiaurės Amerikos indėnų gentis. Gyvena Meksikoje (Oaxacos valstijoje). 21 amžiaus pradžioje iš viso buvo 381 000 žmonių. Kaba sapotekų kalba (indėnų kalbos), ispanų kalba. Tikintieji – krikščionys. Svarbiausi verslai – žemdirbystė (kukurūzai, pupiniai, moliūgai, cukranendrės), gyvulininkystė (galvijai, arkliai, kiaulės), paukštininkystė, amatai (odininkystė, audimas). 21 amžiuje plėtojamos senųjų amatų tradicijos (odos apdirbimas, tekstilė). Gyvena puebluose. Moterų ir vyrų drabužiai – meksikietiško tipo; moterys senu papročiu ryši į tiurbaną panašią skarą arba pečius siekiantį platų šalį. Sapotekų visuomenės socialinis pagrindas – mažoji šeima. Giminystė monogaminė, patrilokalinė, neolokalinė.
keraminė laidojimo urna (iš Monte Albáno), vaizduojanti sėdinčią dievybę (molis, 300–750, Nacionalinis antropologijos muziejus Meksike)
Sapotekų kultūra klestėjo 2–5 amžiuje, seniausi paminklai žinomi iš 10 amžiaus prieš Kristų. Kultūros centrai buvo Monte Albánas ir Mitla. Išskirtinis sapotekų dailės bruožas – žmogaus ar jaguaro pavidalo keraminės urnos, dažniausiai vaizduojančios sapotekų dievus (lietaus dievą, kukurūzų dievą). Jiems būdinga raiški stilizacija, monumentalios aptakios formos. Akmeninėse požeminėse kapavietėse išliko sienų tapybos.