Sarà, Sarajà, Biblijos (Senojo Testamento) personažas – Abraomo žmona, Izaoko motina. Biblijoje pirmą kartą paminėta kaip Saraja (Pr 11, 29). Manoma, vardas reiškia karalaitę arba valdovę, bet gali būti siejamas su akadų deive Šarat ar vienu deivės Ištarės vardų. Saros kilmė neaprašyta, Pr 20, 12 minima, kad ji buvo Abraomo sesuo – jo tėvo, bet ne jo motinos, duktė, Pr 11, 30 paminėta kaip Teracho marti. Pabrėžiamas Saros nevaisingumas (Pr 11, 30), taip pažymimas ypatingas Abraomo tikėjimas Dievu, pažadėjusiu padaryti Abraomą didelės tautos pradininku (Pr 12, 2). Ištikus badui Abraomas su Sara persikėlė į Egiptą. Bijodamas, kad faraonas jo nenužudytų dėl Saros grožio, jai liepė sakyti, kad yra jo sesuo, o ne žmona. Sara netrukus buvo priimta į faraono rūmus, o Abraomas už tai gausiai apdovanotas (Pr 12, 16), dėl to faraoną ištiko didžiulės nelaimės: sužinojęs, kad Sara yra Abraomo žmona, supykęs juos abu išvarė iš rūmų. Ilgai nesusilaukusi vaikų Sara nutarė savo egiptietę tarnaitę Hagarą atiduoti Abraomui kaip sugulovę, kad ši pagimdytų sūnų (Pr 16, 12).
Sara (dailininkas A. van der Werffas, Sara atiduoda Abraomui Hagarą, aliejus, 1699, Valstybinė galerija Schleissheime, Aukštutinė Austrija)
Hagarai pagimdžius Izmaelį Sara iš pavydo ėmė tikinti Abraomą, kad Hagara ją niekinanti (Pr 16, 4). Viešpats Abraomui pažadėjo, kad Sara pagimdys sūnų, per kurį Dievas palaikys amžinąją Sandorą; dieviškąją pažado prigimtį įrodo jų amžius – Abraomui buvo 99, o Sarai – 90 metų; šis pažadas patvirtintas vardų pakeitimu – iki tol Sara buvo vadinama Saraja, Abraomas – Abromu (Pr 17, 15–17). Netrukus prie jų palapinės pasirodę trys angelai dar kartą patvirtino Dievo pažadą (Pr 18). Sarai pagimdžius Izaoką Hagara su sūnumi buvo išvaryti iš namų. Sara mirė būdama 127 metų Kirjat Arbe, arba Hebrone (Pr 23, 1–2), palaidota Machpelos oloje.
Sara dar paminėta Izaijo knygoje kaip Izraelio pramotė (Iz 51, 2). Rabinistinėje literatūroje ypač pabrėžiama Saros grožis ir svetingumas, minima jos pranašystės dovana. Saros vardo pakeitimas reiškia, kad ji tapo visų tautų karaliene. Izmaelio išvarymas pateisinamas tuo, kad Sara pastebėjo jį garbinantį stabus, žudantį ir prievartaujantį. Dailėje dažniausiai vaizduojama Abraomui atiduodanti Hagarą kaip sugulovę, kad per ją susilauktų palikuonių. 17 a. italų ir vokiečių dailėje populiari Hagaros išvarymo scena – Sara dažniausiai vaizduojama stovinti palapinės viduryje, o nėščia Hagara eina per kiemą lydima Abraomo.
2182