sarabánda (isp. zarabanda), ispanų liaudies šokis; vienas populiariausių baroko instrumentinių šokių, su alemanda, kurante ir žiga sudarantis baroko šokių siuitos pagrindą. Kilo 16 a. Lotynų Amerikoje ir Ispanijoje kaip energingas, trijų dalių metro dainuojamas šokis (pritariama kastanjetėmis, mušamaisiais muzikos instrumentais). Ankstyvoji sarabanda pagrįsta trumpa harmonine formule I–IV–I–V. Pagal ją 17 a. pradžioje Italijoje ir Prancūzijoje sukurta daugybė sarabandų. 17 a. pradžioje išsiskyrė du sarabandos tipai: greitoji (vyravo Ispanijoje, Italijoje, Anglijoje) ir lėtoji, arba zarabanda francese (Prancūzijoje, Vokietijoje).
17 a. 2–3 dešimtmetyje sarabanda tapo Ispanijos ir Prancūzijos rūmų baleto šokiu. Ėmė plisti instrumentinė sarabanda violai, gitarai, liutniai solo, klavyrui, ansambliams. Sarabanda tapo instrumentinės šokių siuitos dalimi. Pradinė harmoninė formulė vis labiau plėtota, nuo 17 a. vidurio ėmė vyrauti kitos ritmo ir tempo charakteristikos: iškilmingos eisenos (Grave, Adagio, Lentement) 3/4 ar 3/2 ritmas su akcentu takto II dalyje. 17 a. pabaigoje prancūzų sarabanda dažniausiai yra senovinės 2 dalių formos. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Vokietijoje sarabandos ypač lėtos, patetiškos (kūrė G. Muffatas, G. Böhmas, J. Pachelbelis, G. F. Händelis, J. S. Bachas ir kiti). To laikotarpio siuitoje sarabanda – lyrinis centras, kontrastuojantis su finaline žiga: kitaip nei kitų dalių, sarabandos faktūra homofoninė akordinė, melodija dažnai išpuošta melizmomis, forma – senovinė trijų dalių. 19–20 a. sarabanda vartota tik kaip senovinio žanro stilizacija (C. Debussy Hommage à Rameau iš siuitos fortepijonui, R. Strausso Šokių siuita pagal F. Couperiną, E. Satie Trys sarabandos ir kiti).
1571