Sarãsvatė, hinduizme – žinojimo, šventosios kalbos (vača), išminties ir menų deivė, kultūros globėja. Brahmos žmona ir šaktė (moteriškoji energija), sukurta iš jo kūno, Vedų motina, sanskrito ir devanagari kūrėja. Dar vadinama Brahme, Bharate, Vane, Šarada, Vagyšvara. Ankstyvuoju Vedų laikotarpiu Sarasvatė buvo personifikuojama kaip to paties pavadinimo upė (skr. sarasvatī – vandeningoji; skr. saras – vanduo, ežeras), tekėjusi Pandžabe. Prie šios itin sraunios upės, kuriai Rigvedoje skirtos 3 giesmės ir kuri vėliau išdžiūvo, formavosi Vedų kultūra. Prie Allahabado Sarasvatė slėpiningu būdu susilieja su Ganga ir Jamuna, sukurdamos 3 šventųjų upių santaką (triveni sangamą), kurioje rengiama Kumbhamela. Maghos (sausis–vasaris) mėnesio šviesiosios mėnulio pusės 5 dieną minima Sarasvatei skirta šventė Sarasvatipūdža (dar vadinama Vasantapančame, Šripančame). Indijoje ji švenčiama ir kaip pirma pavasario diena.
Sarasvatės skulptūra (Kumbhakonamas)
Per šią šventę vaikai mokosi rašyti pirmus žodžius, mokiniai ir studentai aukoja Sarasvatei vadovėlių ir rašiklių. Kai kuriuose regionuose Sarasvatė garbinama ašvinų (rugsėjis–spalis) mėnesį. Sarasvatė vaizduojama kaip baltai apsirengusi graži keturrankė moteris, sėdinti ant lotoso. Dviem rankomis ji skambina vyna (gnaibomuoju chordofonu), kitose laiko Vedų knygą ir malą – mantrinę galią simbolizuojančius maldos karoliukus. Jos jojamasis gyvūnas (vahana) yra balta gulbė (kartais povas).
171