Saratov (Саратов, Sarãtovas), miestas Rusijos Federacijos europinės dalies pietryčiuose, į pietvakarius nuo Samaros; srities centras. 863 725 gyventojai (2020; aglomeracijoje 1,05 mln. gyventojų).
Saratovas įsikūręs Volgogrado tvenkinio dešiniajame krante, priešais Engelsą (su juo jungia automobilių tiltas; ilgis 2803 m, pastatytas 1965). Upių uostas. Per Saratovą eina Volgogrado–Syzranės geležinkelis ir plentas; geležinkelis į Mičiurinską, plentai į Penzą, Voronežą, Samarą. Oro uostas. Dujotiekis į Maskvą, Žemutinį Naugardą, naftotiekis į Astrachanę. Mašinų (staklių, katilų, suvirinimo aparatų, guolių, automobilių detalių, siurblių, filtrų) gamyba, stiklo, elektrotechnikos, radiotechnikos (radiolokacinių stočių), elektronikos, naftos chemijos (benzino, dyzelino, mazuto), chemijos (chemikalų, muilo), metalo apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto (malimo, margarino, majonezo), tabako pramonė. Elektros energiją gamina šiluminė elektrinė nr. 1, šiluminė elektrinė nr. 2, šiluminė elektrinė nr. 5 (galia atitinkamai 255 MW, 296 MW, 440 MW).
Saratov
Saratovo (įkurtas 1909), žemės ūkio (1913), medicinos (1909), J. Gagarino technikos universitetai, Maskvos prekybos ir ekonomikos universiteto filialas, teisės, Pavolgio P. Stolypino akademijos, meno ir kitos aukštosios mokyklos. Konservatorija (įkurta 1912). Rusijos mokslų akademijos Saratovo mokslo centras. Traumatologijos ir ortopedijos, kardiologijos, kaimo higienos mokslinių tyrimų institutai. Bibliotekos. Dramos (įkurtas 1802), operos ir baleto (1875), lėlių (1936), municipalinis dramos (1989), jaunojo žiūrovo teatrai. Filharmonija. Cirkas. Krašto, karinės šlovės, A. Radiščevo (1885), radiotechnikos muziejai, P. Kuznecovo namas muziejus.
Istorija
Miesto pradžia – 1560 pastatyta Rusijos pietrytinio pasienio tvirtovė. Per 1670–71 S. Razino sukilimą ir 1773–75 J. Pugačiovo karą užimtas sukilėlių. Iki 1674 buvo Volgos kairiajame krante, 1674 strateginiais tikslais perkeltas į dešinįjį krantą. Nuo 18 a. svarbus prekybos uostas (prekiauta daugiausia druska ir žuvimis, vėliau – ir grūdais). Nuo 1780 vietininkystės, nuo 1797 gubernijos centras. Nuo 19 a. plėtota pramonė (1828 pradėjo veikti pirmasis Rusijoje tabako gaminių fabrikas, vėliau įsteigta daug malūnų, metalo apdirbimo įmonių, geležinkelio dirbtuvių). 1852–1920 ir nuo 1999 katalikų vyskupijos centras. 1870 iki Saratovo nutiestas geležinkelis. Per II pasaulinį karą į Saratovą iš SSRS vakarinės dalies evakuota pramonės įmonių; po karo čia veikė daug karinės pramonės įmonių (aviacijos gamykla ir kitos); dėl to miestas plėtojosi labai sparčiai (1939 buvo 372 000, 1979 – 856 000 gyventojų). 1928–32 ir 1934–36 Saratovas buvo krašto, nuo 1936 – srities centras.
Saratovo konservatorijos pastatas
Lietuviai
19 a. viduryje Saratove įkurta Tiraspolio, arba Chersono, katalikų diecezijos vyskupo rezidencija. 1856 į Saratovą atvykęs vyskupas F. Kahnas kapitulą ir konsistoriją sudarė daugiausia iš lietuvių kunigų, 1857 įsteigė seminariją (1857–86 rektorius J. Želvavičius). Seminarijoje vartota lietuvių ir vokiečių kalba, būdavo klierikų iš Žemaitijos; įšventinti kunigais pastoracinį darbą jie dirbdavo Pietų Rusijoje. Per I pasaulinį karą į Saratovą evakuota lietuvių pabėgėlių; bendrabutyje gyveno apie 100 žmonių. Veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, Lietuvių draugija Mažosios Lietuvos belaisviams globoti. 1918 veikė Rusijos komunistų partijos (bolševikų) lietuvių sekcija. 1926–28 J. Vareikis buvo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Saratovo gubernijos komiteto sekretorius. Saratovo gubernijoje gyveno nemažai lietuvių valstiečių (1926 – apie 1000 žmonių, Jeršovo rajone buvo lietuviški kaimai Čiorna Padina, Tolovka ir kiti).
Saratovo operos ir baleto teatras