Sardinija

Sardnija (it. Sardegna, sardinų k. Sardigna), sala Viduržemio jūroje, apie 200 km į vakarus nuo Apeninų pusiasalio. Plotas 23 800 km². Kartu su mažomis pakrančių salomis (Asinaros sala, Maddalenos salų grupė, Tavolaros sala, San Pietro sala, Sant’Antioco sala) sudaro Italijos autonominę sritį. Jos plotas 24 090 km². 1,57 mln. gyventojų (2024). Administracinis centras – Cagliari (147 400 gyventojų, 2024). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2024): Sassari (120,9), Quartu Sant’Elena (68,5; priklauso Cagliari metropoliniam miestui), Olbia (61,5), Alghero (42,3), Nuoro (33,6), Oristano (30,3).

Sardinijos autonominė sritis suskirstyta į Cagliari metropolinį miestą ir 4 provincijas: Nuoro, Oristano, Pietų Sardinijos, Sassari (nuo 2016). Daugiau kaip pusė gyventojų susitelkę Cagliari metropoliniame mieste ir Sassari provincijoje.

Krantai

Šiaurėje Bonifacio sąsiauris (plotis apie 15 km) skiria Sardiniją nuo Korsikos salos (priklauso Prancūzijai). Sardinijos salos kranto linija vingiuota, jos ilgis apie 1850 kilometrų. Sardinijos pietuose yra Cagliari ir Palmaso, vakaruose – Oristano, šiaurės vakaruose – Asinaros, šiaurės rytuose – Olbijos, rytuose – Orosei įlankos. Krantai daugiausia aukšti, uolėti.

Reljefas

Salos vidinėje dalyje plyti hercininis masyvas, pakrantėse – siauros lygumos. Didumą paviršiaus užima kalnai (aukščiausia vieta – La Marmoros kalnas, 1834 m; Gennargentu kalnagūbryje) ir plokščiakalniai. Sardinijos pietinėje dalyje iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusi Campidano žemuma. Nedidelių žemumų yra salos pakrantėse.

Klimatas

Klimatas mediteraninis; per metus būna vidutiniškai 300 saulėtų dienų. Metų vidutinė temperatūra 11–17 °C; aukščiausia temperatūra sausį 14–15 °C, liepą – 38–43 °C. Žiemą ir pavasarį iš šiaurės vakarų pučia sausas ir šaltas vėjas mistralis. Per metus iškrinta nuo 300–500 mm kritulių (pietuose) iki 500–700 mm (šiaurėje); daugiausia lyja rudenį ir žiemą.

Hidrografinės sąlygos

Ilgiausios upės – Tirso, Coghinasas, Flumendosa. Prie jų yra dirbtinių vandens telkinių (didžiausi – Omodeo ežeras ir Coghinaso ežeras). Baratzo ežeras – vienintelis natūralus ežeras Sardinijoje.

Dirvožemiai

Vyraujantys dirvožemiai – akmenuoti rudžemiai, Campidano žemumoje – derlingi išplautžemiai ir verstžemiai.

Augalija ir gyvūnija

Pakrantėse daugiausia auga žoliniai augalai (tarp jų – citrinžolės), kiti būdingi augalijos tipai – gariga (auga švitrūnai, levandos) ir makija. Kalnuose yra sklerofitų sąžalynų (auga akmeniniai ąžuolai, dygialapiai bugieniai), miškų – ąžuolynų, sodintinių pušynų.

Veisiasi Europai būdingi gyvūnai – ežiai, kiškiai, taurieji elniai, šernai, lapės, žebenkštys, Viduržemio pajūrio šalims būdingi gyvūnai – triušiai, muflonai, danieliai; yra retų gyvūnų – vilpišių. Iš paukščių veisiasi palšieji ir tamsieji grifai, avėdros, sakalai.

Aplinkos apsauga

3 nacionaliniai parkai: Asinaros, Orosei įlankos ir Gennargentu, La Maddalenos salyno. apie 10 regioninių gamtos parkų, Sardinijos geologijos ir kasybos parkas (UNESCO saugomų gamtos parkų tinklo dalis). Megalitiniai Su Nuraxi di Barumini statiniai (Medio Campidano provincijoje) – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1997).

Ūkis

Ūkio svarbiausios šakos – žemdirbystė ir kasyba. Kasama cinko ir švino, geležies, vario, stibio rūdos, akmens anglys, sidabras, fluoritas, boksitai, laužiamas granitas, alebastras, iš jūros vandens garinama druska. Spalvotoji metalurgija (cinko ir švino lydymas), aliuminio oksido gamyba, laivų statyba, chemijos ir farmacijos, naftos perdirbimo, naftos chemijos, metalo apdirbimo, cemento, tekstilės, odos, popieriaus, maisto (cukraus, pieno, žuvų) pramonė. Dailieji amatai (kilimų, juvelyrinių dirbinių, nėrinių, pintinių gamyba). Auginama javai (kviečiai, miežiai pupiniai augalai), cukriniai runkeliai, daržovės, vynmedžiai, alyvmedžiai, migdolai, citrinmedžiai, tabakai, kamštiniai ąžuolai. Natūralios ganyklos užima daugiau kaip 1/2 Sardinijos teritorijos. Veisiamos ožkos, avys. Žvejyba (daugiausia sugaunama tunų, sardinių); gaudoma austrės, vėžiagyviai.

Turizmas (3,44 mln. turistų, 2019). Vandens sportas. Pajūrio kurortai. Kelių tinklas gana retas. Jūrų uostai: Olbia, Cagliari, Porto Torresas, Arbataxas, Porto Foxi (per jį įvežama nafta), Alghero; keltai į kitus Italijos (Apeninų pusiasalio, Sicilijos salos), t. p. į Prancūzijos, Ispanijos uostus. Cagliari, Olbijos, Alghero tarptautiniai oro uostai.

Istorija

Pirmieji nuolatiniai gyventojai čia atsirado 6000 prieš Kristų. Manoma, jie atsikėlė iš Etrūrijos regiono (į Sardinijos šiaurinę dalį) ir Pirėnų pusiasalio (į Sardinijos vidurinę dalį). Apie 1000 pr. Kr. saloje pradėjo lankytis finikiečiai. 509 pr. Kr. įsiveržė ir pakrantėse apsigyveno kartaginiečiai.

238 pr. Kr. pralaimėjusi pirmąjį pūnų karą Kartagina perdavė Sardiniją Romai, sala tapo jos provincija. Romėnams pradėjus kurti miestus ir kolonijas vietinė nurago kultūra žlugo, daugiau jos reliktų išliko kalnuotose vietovėse. Antikos laikais Sardinija ir Sicilija buvo svarbiausios grūdų tiekėjos Romos miestui.

455 iš Šiaurės Afrikos į Sardiniją įsiveržė vandalai, paskutinis jų atsiųstas valdytojas 530 pasidavė Bizantijai. Sardinija tapo Bizantijos Afrikos egzarchato dalimi, buvo suskirstyta į 2 regionus, dauguma gyventojų atversti į krikščionybę.

7 a. pabaigoje arabams užkariavus Šiaurės Afriką salą pradėjo puldinėti maurai ir berberai. 827–902 musulmonams nukariavus Siciliją Sardinijos ryšiai su Bizantija susilpnėjo, 10 a. viduryje salos faktiniais šeimininkais tapo Bizantijos laikais vietinę valdžią įgyvendinę teisėjai (lot. iudiices, pagal vietinę tarmę – giudici), kurių statusas prilygo kunigaikščių, jų valdžia buvo paveldima. Teisėjų valdomos sritys pamažu pateko į stiprėjančių Italijos ir Pirėnų pusiasalio valstybių įtaką.

Norėdamas prisijungti Sardiniją ir Korsiką Romos popiežius Bonifacas VIII 1297 įkūrė iš pradžių nominalią Sardinijos karalystę, ją vasalo teisėmis perdavė Aragono karaliams. Šie savo valdžią saloje įtvirtino tik 15 a., kai karu pajungė salos vakarinėje dalyje esantį Arborėjos judikatą (kitaip – karalystę). Aragonui susijungus su Kastilija ir susikūrus Ispanijos karalystei Sardinija turėjo vicekaralystės statusą.

Pasibaigus 1701–14 Ispanijos įpėdinystės karui Sardinijos karalystė atiteko Habsburgams, šie ją 1720 mainais už Sicilijos karalystę perleido Savojos kunigaikščiams. Savojos dinastijos valdomoje Sardinijos karalystėje (dažniau vadinta Pjemontu‑Sardinija) Sardinija buvo ne tokia svarbi jos dalis, nes karalius dažniau rezidavo Pjemonte esančiame Turine.

1861 Savojiečių dinastijos karalių Viktorą Emanuelį II paskelbus Italijos karaliumi Sardinija tapo Italijos karalystės dalimi.

20 a. sparčiau plėtojosi pramonė: pradėtos kasti anglys, nusausinti dideli pelkių plotai.

Po II pasaulinio karo čia atsikėlė daug gyventojų iš Jugoslavijai atitekusios Dalmatijos ir Istrijos. 1948 Sardinija gavo autonomijos statusą. Vėliau čia sparčiai tiesti keliai, plėtotos žemdirbystės zonos.

20 a. antroje pusėje Sardinija tapo turizmo centru, nors sala labai militarizuota (70 % Italijos karinių bazių yra Sardinijoje).